Prisiminimais apie gyvenimą iki 1990 metų kovo 11 dieną atkurtos Lietuvos nepriklausomybės su DELFI pasidalinusi vilnietė Ieva pasakojo, kad iš sovietmečio jai labiausiai įstrigusios eilės.
„Netgi prie knygų, ką ir kalbėti apie mėsos parduotuvę, kurioje kartą teko net nualpti. Kadangi reikėdavo savo eilės nusipirkti mėsos palaukti ir 3–4 valandas, nueidavau pastovėti už mamą, – kalbėjo ji. – Kol stovėdavome lauke, dar nieko, o viduje smirdėdavo žalia mėsa, eilė judėdavo negreitai, būdavo tvanku. Tą kartą, kai nualpau, šalia buvę žmonės pakėlė susmukusią ir kažkas palydėjo į lauką, kad įkvėpčiau gryno oro. Atsigavusi vėl grįžau laukti, kol mane pakeis mama.“
Ieva pasakojo, kad nuo nuobodulio laukiant eilėje gindavosi nerdama, o tam, kad siūlų kamuoliukų nesupainiotų besigrūdantys žmonės, įsidėdavo juos į kišenę.
„Dabar atrodo neįtikėtina ir net kvaila, bet pamatę eilę žmonės stodavo į jos galą ir tik tada aiškindavosi, ko atvežė“, – prisiminė vilnietė.
Pašnekovė taip pat pasakojo, kad jos tėvas tuomet dirbo ekskursijų vadovų, o vienas iš sovietinio turizmo variklių būdavo deficitas.
„Latvijoje žmonės pirkdavo dažų, Gruzijoje rasdavo gražesnių drabužių, batų, – kalbėjo Ieva. – Man būdavo labai smagu su tėčiu važiuoti į Rygą, nes šio miesto turgus buvo kaip rojus, kuriame ištisus metus pilna gražiausių vaisių, žuvies, gėlių.“
Ji prisiminė, kad didžiausiu deficitu tuomet laikyti konservuoti žirneliai ir majonezas.
„Vis dėlto, iš kažkur mama jų gaudavo ir paslėpdavo Kalėdoms“, – pridūrė pašnekovė.
Nežinojo, ką daro
Paklaustas, kodėl šiandien gyvendami laisvos rinkos ekonomikoje gyventojai su deficitu nesusiduria, Ž. Šilėnas visų pirma apibrėžė, ką šis žodis reiškia.
„Deficitas, tai – trūkumas , kuris atsiranda kai dirbtinai nustatyta kaina yra per maža. Sovietų Sąjungoje kainos būdavo nustatomos centralizuotai ir neturėjo nieko bendro su rinkos kainomis. Labai dažnai valdžia nepataikydavo ir kainas nustatydavo per žemas, produktų pagamindavo per mažai, tačiau paklausa jiems vis tiek buvo didelė“, – DELFI paaiškino jis.
Ekonomistas prisiminė, kad vienu metu sovietai buvo taip susirūpinę tuo, kokios turėtų būti produktų kainos, kad bandė pažiūrėti, kiek panašūs produktai kainuoja užsienyje.
Sklinda gandai, kad jie bandė kainas nustatyti pagal tuomet JAV populiarų „Sears“ katalogą.
„Tokio lygo absurdas buvo pasiektas“, – juokėsi Ž. Šilėnas.
Jis taip pat prisiminė, kad netgi Sovietų Sąjungoje valdantieji suprato, jog to paties produkto kainos gali skirtis.
„Ko mūsų politikai ir šiandien ne visada supranta ir pradeda piktintis, kodėl tas pats produktas skirtingose parduotuvėse kainuoja skirtingai“, – dėstė LLRI prezidentas.
Jis priminė, kad sovietmečiu būdavo tokių produktų kaip kondensuotas pienas ar rauginti agurkai, ant kurių etikečių kainos buvo suskirstytos pagal juostas: europinėje Sovietų Sąjungos dalyje kainuoja tiek, už Uralo iki Sibiro – kita kaina, o tolimuosiuose rytuose – dar kita.
Dažnai užmirštama vertė
Ž. Šilėnas pastebėjo, kad šiandien žmonės dažnai užmirštą vieną pagrindinių laisvos rinkos atliekamų funkcijų – resursų paskirstymą ir informacijos suteikimą.
„Rinkos sąlygomis, tiek prekės gamintojai, tiek pirkėjai, naudodamiesi kaina, gauna visą jiems reikalingą informaciją. Pavyzdžiui, jeigu pabrangsta grikiai, pirkėjai sužino, kad reikia naudoti mažiau grikių, ieškoti jų pakaitalų: ryžių, kruopų, makaronų. O grikių gamintojai gauna signalą, kad reikia gaminti daugiau grikių ir vietoje to, kad sėtų kviečius, sėja grikius“, – paaiškino ekonomistas.
Tuo metu planinėje ekonomikoje šis rinkos mechanizmas yra visiškai panaikinamas ir vietoje to, kad prekės kainą ir kiekius apspręstų joje dalyvaujantys žmonės, už juos nusprendžia kažkoks „superprotingas“ komitetas ar kompiuteris.
„Pasaulinė praktika rodo, kad niekas kainų geriau už rinkos mechanizmą nenustato. Rinkos mechanizmas yra ne kas kitas, o tarpusavyje prekiaujantys žmonės“, – pažymėjo Ž. Šilėnas.
Privatizacijos (ne)sėkmė
Tačiau perėjimas iš planinės į laisvos rinkos ekonomiką lietuviams asocijuojasi ne tik su išnykusiu deficitu, bet ir su mažiau teigiamu reiškiniu – taip vadinama „prichvatizacija“.
Iš Sovietų Sąjungos ištrūkusi valdžia ir žmonės buvo dar nepatyrę kapitalizme, todėl padarė nemažai klaidų.
Kaip savo mokslinėje monografijoje „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“ rašo sociologas Zenonas Norkus, skirtingai įvykdyta privatizacija paaiškina ir tai, kodėl Lietuva šiandien atsilieka nuo Estijos.
„Lietuvos atsilikimas nuo Estijos pirmus du pokomunistinės transformacijos dešimtmečius yra ne tik žurnalistų eskaluojamas mitas – apie jį byloja ir objektyvūs socialinės statistikos faktai, – rašo jis. – Jį lėmė kelios nepalankios Lietuvai aplinkybės, iš kurių svarbiausia – tokio kaimyno, kokį turėjo Estija, – Suomijos – nebuvimas.
Prie šių nepalankių aplinkybių galima pridėti ir kultūrinius skirtumus, kuriuos lėmė katalikiška Lietuvos praeitis ir vėlesnė kultūrinė bei socialinė modernizacija. Tačiau šios nepalankios Lietuvos pirmavimui ekonominėje „Baltijos regatoje“ aplinkybės nebuvo tokios, kad jų poveikio nebūtų buvę galima bent jau sušvelninti geriau apgalvota rinkos reformų politika“.
Z. Norkus tvirtina, kad pati lemtingiausia Lietuvos klaida buvo pinigų reformą apimančios makroekonominės stabilizacijos uždelsimas, pasirinkus „gudrią“ infliacijos lenktynių rublio zonoje politiką.
„Visos Baltijos šalys vykdė vadinamąją „šoko terapiją“, kurios esmė yra visų rinkos reformų vykdymas maksimaliu įmanomu greičiu. Tačiau net vykdant reformas šiuo „greituoju būdu“, nepaprastai svarbi konkrečių žingsnių seka. Išsivirti koldūnų yra geras pasirinkimas vienišam vyriškiui, panorėjusiam kuo greičiau pasigaminti karšto maisto. Tačiau viską galima sugadinti, užšaldytus koldūnus sumetus į šaltą vandenį, ir tik tuomet jį užvirinus“, – pastebėjo jis.
Sociologas pažymėjo, kad esminis lietuviškos ir estiškos „šoko terapijos“ skirtumas buvo tas, kad Estija masinę privatizaciją pradėjo jau įsivedusi nacionalinę valiutą – santykinio makroekonominio stabilumo sąlygomis.
Kartu su kitokio privatizacijos metodo pasirinkimu (stambios įmonės buvo pardavinėjamos ne už investicinius čekius, bet už tikrus pinigus, pirmenybę teikiant užsienio investuotojams) tai leido išvengti tokio beprasmiško turto naikinimo, kokiu virto lietuviškoji privatizacija.
Vis dėlto, Ž. Šilėnas sakė, kad Lietuvoje įvykdytą privatizaciją vertina teigiamai.
„Tą dalyką reikėjo padaryti, jeigu norėjome turėti rinkos ekonomiką, privalėjome turėti gamybos priemones, priklausančias privatiems asmenims“, – sakė jis.
Ekonomistas taip pat pridūrė, kad šiandien puikiai matosi, kurios buvusios Sovietų Sąjungos šalys pasielgė teisingai ir privatizaciją įvykdė greitai.
„Pavyzdžiui, Ukraina ar Uzbekistanas viską darė lėtai ir „apgalvotai“, tačiau taip iš esmės prarado 7 ar 10 vystymosi metų. Dėl to lietuviai šiandien gyvena geriau nei bulgarai ar rumunai, nors pastarieji turėjo netgi geresnes starto sąlygas“, – sakė Ž. Šilėnas.
