K.Leontjeva: verslo emigracija – tokia pat skaudi, kaip ir gyventojų

"Niekuomet neatleisiu šiai valdžiai, kad mano vaikai ir anūkai priversti emigruoti", - tarė poliklinikoje dirbanti Rasa. Kaip paaiškėjo po pernai atlikto gyventojų surašymo, per dešimtmetį Lietuva neteko dešimtadalio gyventojų, o 75 proc. šio sumažėjimo lėmė ne natūralios demografinės tendencijos, bet žmonių išvykimas į užsienį. Gyventojų emigracija žada būti viena aktualių temų per ateinančius Seimo rinkimus, kai kandidatai į Seimą siūlys, ką daryti, kad žmonės nevyktų iš Lietuvos, o išvykę - grįžtų.

Tačiau šiandien iš Lietuvos emigruoja ne tik gyventojai, bet ir jiems darbo vietas sukuriantis verslas. 2012-ųjų žiemą Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atlikto Lietuvos ekonomikos tyrimo duomenimis, 11 proc. tiriamųjų, arba kas dešimtas verslas, ketina ar rimtai svarsto galimybę perkelti savo veiklą į užsienį. Tyrimo dalyvių buvo klausiama apie veiklos, o ne valdymo iškėlimą į užsienį - tikėtina, kad praplėtus klausimą ir paklausus apie valdymo iškėlimą ta dalis būtų dar didesnė.

Bėga nuo prastėjančios verslo aplinkos

Bet kuriuo atveju net ir dešimtadalio svarstymas emigruoti verčia sunerimti: netekę dešimtadalio gyventojų, galime netekti ir tokios pat dalies verslų bei jų sukuriamos pridėtinės vertės. Be to, šis tyrimas neįvertina, kiek įmonių iš Lietuvos jau iškėlė savo veiklą arba valdymą per keletą pastarųjų metų. Lietuvos statistikos departamento duomenys rodo, kad didėja Lietuvos užsienio investicijos į įmonių valdymui palankias valstybes, tokias kaip Kipras (į jį investicijos iš Lietuvos 2007-2011 metais išaugo 3 kartus) ar Nyderlandai (12 kartų išaugusios Lietuvos investicijos per atitinkamą laikotarpį). Valdymo iškėlimas iš Lietuvos išveža "pelną", taigi ir pelno mokesčio pajamas, tuo tarpu veiklos iškėlimas turi skaudesnių pasekmių, visų pirma dar mažiau darbo vietų.

Kodėl mąstoma apie veiklos arba valdymo iškėlimą į užsienį? Vieniems toks sprendimas reiškia Lietuvoje sukurto turto apsaugą, kitiems - pabėgimą nuo blogos ir toliau prastėjančios verslo aplinkos. LLRI ekonomikos tyrimo duomenimis, pirmoje vietoje pagal problemas, labiausiai kliudančias verslui, įvardijami verslą kontroliuojančių institucijų reikalavimai (taip teigė 29 proc. apklaustųjų). Šiuo metu vykstančios verslo priežiūros institucijų pertvarkos pokyčiai yra geri, tačiau jie tik gerina patį reikalavimų tikrinimo mechanizmą, o ne mažina įvairius reguliavimus, kurie išlieka griežti ir dažnai nepagrįsti.

Iš skaudžiausių verslo aplinkos sudedamųjų dalių galima paminėti darbo santykius ir teritorijų planavimą (taip atsakė atitinkamai 19 ir 16 proc. apklaustųjų), kurių įsisenėjusių problemų sprendimas kaskart sustabdomas, vos tik pajuda iš mirties taško. Tuo tarpu antroje didžiausią naštą verslui įvardytoje mokesčių srityje (taip teigė 21 proc. apklaustųjų) akivaizdžiai priešinga, bet taip pat ydinga tendencija - mokesčiai yra chroniškai nestabilūs. Mokestiniai sprendimai yra neprognozuojami kaip vasaros orai Lietuvoje: įtari, kad lis, tačiau nežinodamas, kada tai nutiks, ne visuomet sugebi apsisaugoti ir nepakliūti į liūtį.

Vienas pastarųjų mokesčių griaustinių nugriaudėjo svarstant 2012 metų biudžetą: per vieną dieną Seimas sugebėjo po pateikimo patvirtinti rekordinį skaičių itin blogus pokyčius numatančių mokesčių įstatymų projektų. Tuomet prisimintas ir pelno mokesčio didinimas, nors tas pats Seimas jau buvo padidinęs jį nuo 15 iki 20 proc. ir praėjus metams atšaukęs savo sprendimą, grąžindamas tarifą į ankstesnį lygį. Progresinių mokesčių šmėkla vėl pradėjo sklandyti po Seimą, glausdama prie savęs naujus šalininkus, prabylančius apie "teisingus" mokesčius. Nors Seimas ir neįvedė progresinių mokesčių ir nepadidino pelno mokesčio, buvo priimti kiti žalingi sprendimai, tokie kaip nekilnojamojo turto mokesčio gyventojams įvedimas, žemės mokesčio didinimas, naujas įrangos mokestis ir kt.

Kaži ar verta stebėtis, kad tokių mokesčių permainų išsigandę žmonės vis rimčiau svarsto apie išsikėlimą ir aktyviau žvalgosi vietų, kuriose mokesčių griaustinių nebūna. Tuomet nestebina ir Lietuvos ekonomikos tyrimo dalyvių įžvalgos, kad didžiausią verslo rizikos šaltinį Lietuvoje sudaro ne euro problemos ir su jomis susijusi eksporto mažėjimo rizika (taip atsakė 33 proc. dalyvių), bet valdžios sprendimai - galimi mokesčių aplinkos pakeitimai ir mokesčių didėjimas bei rinkimų metai ir populistiniai politikų sprendimai (54 proc.).

Didesni mokesčiai ne visada didina pajamas

Mokesčius didinti užsimoję politikai dažnai pamiršta ar klaidingai prognozuoja, kad didesni mokesčių tarifai lems į biudžetą daugiau pajamų. Tai, kad mokesčių didinimas gali neduoti daugiau mokesčių pajamų, sufleruoja Lafero kreivė. Lafero atradimas nepateikia nei konkrečių mokesčių tarifų, nei surenkamų pajamų - jis tik nurodo, kad vienais atvejais didinant mokesčius bus surenkama daugiau pajamų, o kitais atvejais - didinant mokesčius bus surenkama mažiau. Didinant mokesčius mažiau pajamų galima surinkti tuomet, jei dėl padidintų mokesčių dalis anksčiau vykdytos ekonominės veiklos neįvyksta (tai neigiamai veikia BVP), jei dalis rinkos dalyvių pasitraukia į šešėlį. Taigi jei padidinti mokesčiai apsunkina konkrečios įmonės galimybę išsilaikyti rinkoje, ji arba veikia mažiau, arba dalį veiklos vykdo šešėlyje, arba visiškai pasitraukia iš rinkos. Pasitraukimas iš rinkos apima ne tik bankrotą, bet ir jau nagrinėtą veiklos iškėlimą į verslui palankesnę šalį.

Lietuvos patirtis 2009 metais didinant mokesčius nedviprasmiškai nurodo, kad esame dešinėje, nuožulnioje Lafero kreivės dalyje, kurioje mokesčių kėlimas mažina pajamas. Tuomet keliant pelno mokesčio tarifą nuo 15 iki 20 proc. tikėtasi surinkti 440 mln. litų papildomų pajamų, tačiau svajones apie 2,9 mlrd. litų pajamas iš pelno mokesčio per metus teko apkarpyti iki 1,7 mlrd. litų. Ekonominė krizė prisidėjo prie mažesnių mokesčių pajamų, tačiau padidinti mokesčiai prisidėjo ir prie pačios krizės. Pelno mokesčio didinimą numačiusio įstatymo aiškinamajame rašte apie numatomas neigiamas pasekmes buvo rašoma: "Priėmus įstatymą, neigiama pasekme galėtų būti neigiama potencialių investuotojų nuomonė dėl pelno mokesčio tarifo didinimo." Panašūs teiginiai apie "neigiamą reakciją" randami ir 2011 metų siūlyme didinti pelno mokestį. Politikai nesuvokia, kad neigiama nuomonė ar reakcija į mokesčių padidinimą yra ne vien hipotetinio investuotojo nusivylimas, tai ne bambėjimas virtuvėje - "kokia bloga valdžia", tai realūs sprendimai iškelti veiklą ten, kur mokesčių aplinka labiau prognozuojama. Tuomet nepasiekiamas ir pagrindinis mokesčių didinimo tikslas - surinkti daugiau pajamų.

Svarbu tai, kad globaliame, mobiliame pasaulyje šalys tarpusavyje konkuruoja, kuri sukurs palankesnę mokesčių aplinką. Norint, kad esami verslai neemigruotų, o užsienio verslai - atvyktų į Lietuvą, reikėtų sudaryti itin palankias verslui sąlygas, pavyzdžiui, kopijuojant estų pelno mokesčio modelį. Priešingu atveju turėsime vis prastėjančią situaciją, kai lietuviški verslai išvyksta, o užsieniečiams reikia dar ir primokėti, kad jie sutiktų veikti Lietuvoje.