Versdami savo atžalas sėdėti prie namų darbų ir ribodami su draugais leidžiamą laiką tėvai tikisi, kad taip jie pasieks geresnių rezultatų mokykloje, vėliau įstos į gerą universitetą, o ilgainiui įsidarbins ir uždirbs gerą atlyginimą. Ekonomikoje, kurioje išsilavinimas ir įdėtos pastangos būna apdovanojami, o turintys žemą išsilavinimą susiduria su sunkumais, tėvai turi labai daug paskatų su vaikais elgtis griežtai, teigia ekonomistai Matthias Doepke ir Fabrizio Zilibotti savo moksliniame darbe „Vaikų auklėjimo stiliai: altruizmas, paternalizmas ir vertybių perdavimas iš kartos į kartą“.
Psichologijos mokslų daktaro Visvaldo Legkausko teigimu, Lietuvoje dominuoja autoritarinis vaikų auklėjimo stilius, tačiau pastaruoju metu jis po truputį keičiasi į autoritetinį. „Griežtas auklėjimas atėjo iš tarybinių laikų, tačiau šiandien tėvai gali paskaityti daugiau nei dvi knygas apie tai ir jis pamažu keičiasi į autoritetinį – stengiamasi labiau remtis ne jėga, o įtikinėjimu ir paaiškinimu“, – sakė jis.
Vaikų psichologijoje iš viso išskiriami trys vaikų auklėjimo stiliai. Autoritarinio stiliaus tėvai iš vaikų reikalauja paklusnumo ir juos griežtai kontroliuoja, nesibodi ir fizinių bausmių. Atlaidus stilius reiškia, kad tėvai į vaikų reikalus stengiasi per daug nesikišti ir leidžia jiems patiems priimti sprendimus. Autoritetinio stiliaus šalininkai tikisi vaikus paveikti per įtikinėjimą, aiškinimą ir stengiasi formuoti jų vertybes, kurios padėtų gerai elgtis be papildomos tėvų kontrolės.
V. Legkauskas teigė, kad būdamas mokslininku tiesiog negali būti griežto auklėjimo šalininku: „Jis yra nenaudingas niekam, o jį pateisinti gali tik tie, kurios pačius vaikystėje mušė. Taip jie kartu teisina ir savo tėvų elgesį“.
Psichologas taip pat sakė, kad autoritarinis stilius pasiekti geresnių rezultatų mokykloje gali tik trumpalaikėje perspektyvoje. „Toks auklėjimas efektyvus tik pradinėse klasėse, o nuo 10 metų vaikams jis jau nebepadeda, nes jie ima labai priešintis“, – aiškino pašnekovas.
Trūksta laiko
M. Doepke ir F. Zilibotti savo tyrime aiškina, kad tėvai iš tiesų puikiai supranta skirtingų auklėjimo stilių privalumus ir trūkumus, todėl patys gali įvertinti, kuris yra tinkamiausias jų atveju.
Jei šeima gyvena draugiškoje kaimynystėje, tada vaikams kyla mažiau pavojų įsivelti į įvairias gaujas, eksperimentuoti su narkotikais ir t.t. Todėl tėvai gali elgtis atlaidžiau.
Tačiau, jei vaikas auga aplinkoje, kur yra didelis nusikalstamumas ir aukšta tikimybė susidurti su neigiamą įtaką galinčiais padaryti žmonėmis, tėvai yra linkę jį prižiūrėti griežčiau ir neleisti pačiam priiminėti svarbių sprendimų.
V. Legkauskas pastebėjo ir tai, kad kai kuriems tėvams griežtas auklėjimas yra patrauklesnis, nes nereikia tiek daug laiko įtikinėjimams ir aiškinimams.
„Sunkiau gyvenantys žmonės gali skirti mažiau laiko savo vaikams. Kuo mažiau laiko, tuo didesnė pagunda imtis greitą efektą duodančių priemonių, kurios dažniausiai yra griežtos“, – aiškino psichologas.
Vaikų auklėjimo ateitis
Užsienio ekonomistai savo darbą baigia prognoze, kad dominuojantį vaikų auklėjimo stilių ateityje nulems iš investicijų į išsilavinimą gaunama nauda. Jei pajamų nelygybė ateityje didės, tada tėvai bus vis labiau motyvuoti savo vaikus spausti daugiau laiko skirti lavinimuisi.
Tačiau, jei pastaraisiais metais augusi nelygybė ilgainiui sumažės, tėvai turėtų tapti atlaidesni, o vaikai galės pasimėgauti nerūpestinga vaikyste.
