Persukam juostelę į Vilnių 2016 metais. Žalgirio gatvė, jungianti sostinės Šnipiškes su Geležinio Vilko asfaltu, kuris indėnų mitologijoje yra vadinamas „Tūkstančio Kamščių Autostrada“. Šios vietos visada buvo baisios, beveidės ir betikslės, tai buvo, ko gero, baisiausias Vilniaus kampas, tokios ir liko, tik dabar Žalgirio gatvėje yra daug naujų pastatų, kuriuose muša Vilniaus komercijos ir kūrybingumo širdis, žmonės biuruose kažką daro ir uždirbinėja pinigus sau ir šaliai, ir viename iš jų apačioje yra restoranas, pavadintas „Untold“, kurio pirminė paskirtis yra lepinti maistu biuro darbuotojus.
Vakarais didelėje patalpoje (virš šimto sėdimų vietų) yra tikras restoranas, atsiduodantis lengvu pamišimu (didelis aštuonkojis, nutapytas ant sienos, kaip iš Katsusika Hokusai medžio raižinių XIX amžiaus Japonijoje, ant sienų iškabintas pasakojimas apie restorano kilmę. „Untold“ reiškia nepapasakotus dalykus, šiuo atveju, nepapasakotas istorijas). Tai gerai, nes gyvenimas šiais laikais jau per trumpas normaliems, nepamišusiems žmonėms ir jų kūriniams. Tegu tik būna kuo daugiau fantazijų.
Pasitinka virtuvės šeimininkas, vardu Jonas Jonušas (jis nežinojo, kad aš atvažiuoju, tiesiog jis sėdi salėje, pasitinka visus svečius ir su jais šnekasi), ir parodo mums valgiaraščius, kurie yra ant rudo popieriaus ir rankomis susiūti siūlais. Kaip jums? Aš taip ir įsivaizdavau darbuotojus, kurie sėdi ir siuva valgiaraščius. Valgiaraščio pabaigoje yra daug laisvos vietos, kur galima surašyti savo istorijas. Vaikiška? Man atrodo, visai smagu. Gal aš šiaip geresnis pasidariau, ir metodiškos pastangos įžiūrėti aplink daugiau teigiamų dalykų pagaliau atnešė vaisius. Aš noriu tuo tikėti.
Kalbant apie valgiaraščio turinį, tai yra vienas iš tų, kuris yra palyginti trumpas, bet norisi absoliučiai visko. Tai mes ir užsisakome beveik visko, ką darysi, jei negalėsime kažko pabaigti: darbas toks.
Kasavos bulvytės su perujietišku padažu (€6) yra ta pradžia, kai žinai, kad viskas bus gerai. Kasavų, pasirodo, galima pirkti ir Lietuvoje paprastuose prekybos centruose, tik žmonės nežino, ką su jomis daryti. Padažas iš Peru yra saikingai aštrus. Taip, vienos geriausių išmaniųjų bulvyčių mieste. Jums atrodo, kad gruzdintos bulvytės yra Vilniuje visur, tačiau geros kokybės reta. Šitos yra pirmame trejetuke.
Gruzdinti jalapeño pipirai yra sunkiai aprašomi lietuviškoje literatūroje. Ne todėl, kad skanūs (jie tikrai skanūs), o todėl, kad su tuo pavadinimu lietuviams yra didelių problemų. Taisyklingas pavadinimas yra „aitriosios chalapos paprikos“, ir dar žmonės vadina juos „jalapenais“. Taisyklingai ispaniškai tai tariama „chalapinjo“, bet kartais man atrodo, kad aš esu vienintelis, kuris žino tai ir neįžeidinėja pipiriuko kilmės. Juk nevadiname Rioja vyno „ryoja“? Tariama „rioha“. Tačiau, kai pasakai lietuviui „chalapinjo“, jis visada žino, apie ką šneki, net jei pats taip ir nesako. Reiškia, galima išmokyti. Reiškia, vilties yra.
Vištienos sparneliai (€8) yra irgi vieni geriausių. Nepadarykime klaidos: vištienos sparneliai yra viena paprasčiausių užkandų, net ne restorano, o baro maistas, ir čia jie pagaminti puikiai: sausesni, nei kitur, nelimpantys tirštu padažu, kuris uždarytas po džiūvėsių sluoksneliu.
Valgiaraštis eklektiškas, todėl sriuba iš Vietnamo (Pho Bo, €6, su lakštiniais) neatrodo keistai šalia amerikietiškos klasikos, ir patiko net ir man, nelabai šiaip gyvenime besivaikančiam Azijos sriubų. Bet aš jos ragavau ir ją patvirtinu. Sriuba tiko net ir Užkalniui, kuris nelabai mėgsta tokių sriubų, taip ir galite parašyti.
Pagrindinius patiekalus (skumbrę, keptą ant grilio, €8, ir Niujorko jautienos kepsnį, €17) užsisakome su gerai skambančiu priedu: bulvių košė su lašišos gabaliukais (€2). Jis ne tik gerai skamba užrašytas, jis yra nuostabus – kai galvojau, kad jau nieko neragauto neparagausiu, tai „Untold“ restorane tai radau, sau pačiam netikėtai. Ten ne gabaliukai lašišos, ten ištisi šmotai. Paprasta? Taip, paprasta, bet taip skanu, jauku, prabangu. Ir šis restoranas yra pirmasis Vilniaus restoranas, kuris tai siūlo. Todėl atsistojame ir paplojame.
Atskiri aplodismentai yra ir už skumbrę, kuri yra persunkta dūmo skoniu, ir už tokią nedidelę kainą tai yra tikrai atradimas. Gerai, sutinku, „Šiaurės Jūroje“ panašus patiekalas bus pagamintas labiau rafinuotai, tačiau tikrai sumokėsite ženkliai daugiau. „Untold“ yra paprasto maisto restoranas, sugalvotas svajotojų ir gaminamas žmonių, kurie tas svajones labai gerai supranta.
Tas pats ir apie Niujorko kepsnį. Taip, tikrai specializuotame kepsnių restorane rasite retesnės mėsos gabalų, bet ne už tokią mažą kainą. Septyniolika eurų už puikų, didelį gabalą jautienos, gražiai ir sultingai iškeptą, yra ne savaitės, o mėnesio radinys. Jonas Jonušas sako, kad čia priminimas apie amerikiečių sunkvežimių vairuotojų super-sočius pusryčius. Taip, yra šalis, kur sunkvežimių vairuotojai valgo tokius kepsnius pusryčiams. Ir ačiū restoranui „Untold“, kad Lietuvą priartino prie šitos šalies. Supratote, ką noriu pasakyti?
Desertui užsisakome kanoliu („cannoli“, itališkos saldžios tūtelės su saldžiu varškės sūrio įdaru, €6), ir turiu pripažinti, kad jos ne visai tokios, kaip Sicilijoje – Jonas sako, kad jos padarytos pagal tai, ką jis ragavo pas Niujorko italus, ir negaliu ginčytis, tačiau kadangi Sicilijoje esu kanolius valgęs gal šešis tūkstančius kartų (patikėkite manim), aš meluočiau, jei sakyčiau, kad čia pataikyta į mano kanolio idealą. „Mesk šautuvą, imk kanolius“, – sakė „Krikštatėvyje“ vienas nusikalstamo pasaulio atstovas, Peter Clemenza, kitam, po to, kai nušovė dar vieną nusikalstamo pasaulio atstovą. Nežinau, kodėl tai prisiminiau. Gal tiesiog mėgstu rašyti apie kanolius ir apie mafiją.
Užtat ledai su klevų sirupu ir kepta šonine, nepaisant itin mažos kainos (€3) buvo viskas, ko žmonės ieško Amerikietiškoje Svajonėje (taip, neatsitiktinai parašiau didžiąja raide). Traški, sūri šoninė. Šalti ledai. Klampus sirupas. Palaima. Aš didžiuojuosi šiuo restoranu. Aš džiaugiuosi, kad jie atvežė šį patiekalą mums. Tegyvuoja Amerika, tegyvuoja „Untold“.
Dviese sumokėjome €101,30 ir arbatpinigius. Ar tokio restorano reikia Vilniui? Be jokios abejonės. Ar jis yra geroje vietoje? Ne, Žalgirio gatvė yra baisi subinė, nors ten iš centro užtrunka atvažiuoti dešimt minučių. Ar yra pretenzijų? Taip, aptarnaujančio personalo kvalifikacija kol kas nepriartėja ne tik prie geriausių, o net prie Vilniaus vidurkio (aš senokai jau nemačiau, kai vyną papilsčiusi padavėja vėl užkemša kamščiu butelį, pastatytą ant stalo, kaip koks dėdė Anupras, papilstęs saldžios santabarbaros per giminių jubiliejų).
Tačiau svarbiausia yra ne tai, svarbiausia yra idėja ir jos įgyvendinimas. Be tokio restorano Vilniuje būtų liūdniau. Idėja ir įgyvendinimas nusipelno įvertinimo, ir taip pat jo nusipelno ta bulvių košė su lašiša, ir ledai su šonine, ir tas vairuotojo kepsnys. Penkios žąsys iš penkių.
UNTOLD restoranas, Žalgirio g. 90, Vilnius. Tel. +370 609 01445. Facebook profilis.
Pirmadieniais nuo 08:00 iki 17:00, nuo antradienio iki penktadienio nuo 08:00 iki 10:00, šeštadieniais nuo 17:00 iki 23:00, sekmadieniais nuo 11:00 iki 15:00.
