Apie 75 proc. mūsų planetos teritorijos sudaro vanduo, bet vis dėlto mes ją vadiname Žeme, o ne Vandeniu ar Vandenynu. Visai nekeista, kad ir iš kosmoso Žemė atrodo mėlyna. Regis, ko jau ko, bet vandens planetoje netrūksta, tačiau iš viso tik apie 3 proc. vandens yra gėlas ir tinkamas žmogui naudoti. Tačiau ir šie 3 proc. žmonėms nėra lengvai prieinami. Apie 70 proc. gėlo vandens atsargų glūdi pasaulio ledynuose, daugiausia Antarktidoje ir Grenlandijoje. Upės, ežerai, pelkės ir gyvi organizmai yra sukaupę tik 0,3 proc. gėlo vandens atsargų. Kiti beveik 30 proc. yra požeminiai vandenys.
XX a. viduryje pasaulio gyventojų skaičiui pradėjus staigiai kopti į viršų, atsirado daug ekonominių, socialinių ir ekologinių problemų. Išteklių paklausa auga daug greičiau, nei šalys, kuriose gyventojų prieaugis didžiausias, sugeba ją patenkinti. Pastaraisiais metais vis dažniau atsigręžiama ir į elementariausio, gyvybiškai svarbaus ištekliaus – vandens – problemą.
Vandens trūkumą greitai pajus visas pasaulis
Gėlo vandens mažėja ne tik dėl gausėjančių gyventojų, bet ir dėl didėjančios taršos, naudojamų pesticidų ir tirpstančių ledynų.
Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) duomenimis, šiuo metu beveik 1 mlrd. pasaulio gyventojų kenčia dėl švaraus gėlo vandens trūkumo. Dažniausiai tai Afrikos ir Azijos šalys, kenčiančios ir dėl maisto stygiaus. Net 80 proc. visų ligų lemia nešvarus vanduo. Per metus nuo jų miršta apie 7 mln. žmonių, iš jų 4 mln. yra vaikai iki penkerių metų.
Apie 70 proc. vandens sunaudojama žemės ūkyje. Vadinasi, senkant gėlo vandens atsargoms, neišvengiamai dėl to kentės ir maisto gamyba. Su gėlo vandens trūkumu jau 2025 m. susidurs ir Šiaurės Amerikos bei Europos šalys. Net 80 proc. žmonių gyvena teritorijose, kuriose ateityje trūks vandens.
Organizacija „Charity: Water“, besirūpinanti gėlo vandens problemos sprendimu Juodajame žemyne, 2010 m. atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad vietovėse, kur nėra šulinio ar gręžinio, moterys ir vaikai vidutiniškai tris ar keturias valandas per dieną skiria maistui parsinešti. Tam aukojamas brangus paros laikas, kai vaikai turėtų lankyti mokyklą, moterys – dalyvauti ekonominiame gyvenime. „Charity: Water“ skelbtose išvadose kategoriškai teigiama, kad vandens trūkumas yra svarbi Afrikos ekonominio atsilikimo priežastis.
Augant gyventojų skaičiui, plėtojant pramonę ir intensyvinant žemdirbystę (ypač gyvulininkystę), su gėlo vandens trūkumu jau 2025 m. susidurs ir Šiaurės Amerikos bei Europos šalys, – rašoma 2010 m. atliktoje studijoje, kuri buvo spausdinta žurnale „Nature“. Tame pačiame straipsnyje teigiama, kad net 80 proc. žmonių gyvena teritorijose, kuriose ateityje trūks vandens.
Jei problema nebus sprendžiama, ateityje brangiausia preke gali tapti švarus vanduo. Turint omenyje, kad jo kiekis ribotas – visiems jo, kiek išgaunama dabar, neužteks, tai gali lemti mirtingumo augimą ir didesnį maisto trūkumą bei tapti karinių konfliktų priežastimi.
JTO spėja, kad iki 2015 m. pasaulis turėtų investuoti apie 800 mlrd. JAV dolerių (apie 1,952 trln. litų) į vandens infrastruktūrą, kad visiškai patenkintų augančios žmonijos poreikius. 2011 m. investicijos nesiekė nė 10 proc. šios sumos.
Pavojingiausi regionai – būsima rinka?
JTO tyrimai rodo, kad iki 2025 m. net 30 šalių susidurs su vandens nepritekliumi. 18 jų yra Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, pavyzdžiui: Egiptas, Izraelis, Somalis, Libija, Jemenas.
Adel Darwish spėja, kad kitas vandens karas įsiplieks tarp Jemeno šiaurinės ir pietinės dalių, į jį įsitrauks ir aplinkinės regiono šalys. Ekspertai įspėja, kad Jemeno sostinė Sana neturės vandens iki 2025 m., o žydrojo aukso nepriteklius per ateinantį dešimtmetį panaikins 750 tūkst. darbo vietų ir ketvirtadaliu sumažins Jemeno pajamas.
„Mes manome, kad greitai daugelis šulinių išdžius, – dar 2009 m. pesimizmo neslėpė tuometis Jemeno vandens išteklių ministras Abdulas Rahmanas Fadhlas Iryani. – Tuomet turėsime ieškoti naujų išteklių arba kastis giliau.“
Nilo upė – kitas būsimo konflikto židinys. 1989-aisiais tuometis Egipto prezidentas Hosni Mubarakas grasino nusiųsti į Etiopiją užtvankų naikintojų būrius. Dabartinė nestabili situacija Egipte taip pat nieko gero nežada.
Stokholmo tarptautinio vandens instituto direktorius Antonas Earle’as įsitikinęs, kad bendradarbiavimas, o ne karas dėl Nilo, turėtų būti naudingas visoms aplinkinėms valstybėms, todėl jis nemato didelės rimto karinio konflikto galimybės. Kaip bendradarbiavimą jis pirmiausia įvardija prekybą: esą ateityje greitai bus plečiama prekyba vandeniu, bus investuojama daug išteklių į vandens gėlinimo, naujas gavybos ir valymo technologijas.
Šioje vietoje galima sustoti ir apibendrinti: potenciali gėlo vandens rinka jau šiandien siekia apie 1 mlrd. žmonių, rinkos geografija daugmaž aiški: Afrika ir Artimieji Rytai. Atrodo, imk ir eksportuok, bet ne viskas taip paprasta.
Kaip tiekti: tanklaiviais ar vamzdynais?
Eksportuoti vandenį iš toli pramonei ar žemės ūkiui – itin sudėtinga ir šiuo metu visai neperspektyvu. Norint vandenį iš Lietuvos nugabenti į Afriką, reikėtų galingų gręžinių, specialių vamzdynų iki jūros, kur vanduo būtų pilamas į specialius tanklaivius ir kelis mėnesius gabenamas jūra. Pasiekus kelionės tikslą, vandenį reikėtų vėl išsiurbti ir pristatyti ten, kur reikia. Pramonė dar galėtų būti uostamiestyje, bet iki žemės ūkio regionų vandenį vėl reikėtų gabenti vamzdynais arba cisternomis. Nors niekas nėra apskaičiavęs potencialios tokio vandens gabenimo kainos, neabejojama, jog ji taip išaugtų, kad apie konkurencingą pramonės ar žemės ūkio produkciją nebūtų prasmės kalbėti. Bent jau šiandien šalys, kuriose stinga vandens, problemas bando spręsti vietoje: stato jūros vandens gėlinimo įrenginius, diegia naujas irigacines technologijas, skatina atsisakyti gyvulininkystės (daugiausia vandens sunaudojanti žemės ūkio šaka) ir t. t.
Tokio pat vandens gabenimo būdo negalima pritaikyti ir gyventojų poreikiams. Visi žino, kad stovintis vanduo pradeda gesti. Kelis mėnesius tanklaivyje užsistovėjusiame vandenyje knibždėte knibždėtų mikroorganizmų, vanduo turėtų blogą kvapą – žmonėms gerti jis greičiausiai nebūtų tinkamas. Pakartotinis jo filtravimas ir valymas už kelių tūkstančių kilometrų – papildomos išlaidos.
Kitaip sakant, toks vandens gabenimo būdas pasaulyje neegzistuoja dėl elementarių problemų. Technologinių pasiūlymų, kaip jas išspręsti, yra, pavyzdžiui, vandenį užšaldyti, bet nė vienas jų nėra ekonomiškai perspektyvus.
Bala nematė tos Afrikos ir Artimųjų Rytų. Jeigu tie regionai per toli, gal verta palaukti, kol vandens ims stigti Europos pietinėms valstybėms? JTO prognozuoja, kad tai galėtų nutikti jau po dešimties metų. Gabenti tanklaiviais problemiška, tai gal geriau tiesti specialius vamzdynus? Čia vėl bėda – kas finansuotų dešimtis milijardų kainuosiančius vamzdynus? Pati Lietuva jų nutiesti nepajėgtų, bendri tarpvalstybiniai projektai net ir tarp Europos Sąjungos (ES) šalių juda lėtai, ir klausimas, ar sutiks lenkai, slovakai bei kitos tautos finansuoti projektą, iš kurio daugiausia naudos galėtų gauti tik Lietuva? Ir vamzdyno prireiktų ne bet kokio... Vanduo – ne nafta ar dujos. Vamzdynas turėtų būti sandarus ir sterilus, kad būtų garantuojama aukšta juo gabenamo vandens kokybė.
Vienintelė pasaulio valstybė, sugebėjusi ilgais nuotoliais vamzdynais gabenti vandenį, yra Libija. Sacharos dykumos teritorijoje įgyvendintas sudėtingas projektas „Great Man-Made River“ – įrengtos požeminių vamzdynų sistemos bendras ilgis yra daugiau nei 2 800 km, jais iš šalies pietuose esančių gruntinio vandens telkinių gėlu vandeniu aprūpinami svarbiausi šalies miestai, tarp jų – ir šalies šiaurėje esanti sostinė Tripolis. Ilgiausia vamzdyno atkarpa siekia apie 1 tūkst. km, bet jau ir tokio atstumo pakanka, kad vartotojus pasiektų tik vos patenkinamos kokybės vanduo. Nuo Lietuvos iki sausėjančios Ispanijos, Pietų Italijos, Graikijos ir Turkijos – ilgesnis atstumas. Ar bus kas pirks negeriausios kokybės produktą?
Be to, Europoje Lietuva susidurtų dar ir su didele konkurencija – jei vis dėlto pietinėms ES valstybėms imtų katastrofiškai trūkti vandens, jo netruktų pasiūlyti daug arčiau esančios valstybės: Austrija, Prancūzija, Balkanų šalys, kuriose vis dar gausiai šniokščia kalnų upės, o kai kur po žeme vandens yra ne mažiau nei Lietuvoje.
Taigi, šiandien vienintelis patikimas būdas gabenti vandenį – pilstyti jį į butelius.
Kas Afrikoje įpirks „Vytautą“?
Deja, iki lietuviško mineralinio vandens reklamų Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Jemene ar Somalyje dar gali tekti palūkėti. Prisiminus tuos 8 proc. suvartojamo gėlo vandens, kurie tenka buities reikmėms, potenciali geriamojo vandens rinka smarkiai susitraukia. Tarkim, kiekvienam iš milijardo žmonių, kurie susiduria su vandens trūkumu, reikia 100 l vandens, vadinasi, tik 8 l iš to vandens jis panaudos buities reikmėms, o kitus – žemės ūkyje ir pramonėje. Turint omenyje ir tai, kad ne visas vanduo iš tų 8 proc. naudojamas gerti ar maistui gaminti, potenciali rinka galėtų būti dar mažesnė. Juk akivaizdu, kad paprasto stalo vandens (juo labiau mineralinio) plastikiniais bambaliais niekas netemps namo, kad prisipiltų vonią.
Iš tų keliasdešimt milijonų potencialių Lietuvos klientų tik nedidelė dalis šiandien išgalėtų pirkti geriamąjį vandenį plastikiniuose buteliuose. Dauguma vandens trūkumą kenčiančių regionų – skurdūs kraštai, kuriuose žmonės gyvena labai skurdžiai, tad pirkti brangų vandenį – per didelė prabanga. Net ir turtingose JAV ar Europoje, nors prekyba vandeniu buteliuose auga, stiprėja nuomonė, kad nesant reikalo neverta permokėti už paprasčiausią geriamąjį vandenį. Tarkim, Vilniuje 1 kub. m šalto vandens kainuoja 4,37 lito, vadinasi, 1 l kaina tesiekia 0,00437 lito. Už 1 l vandens plastikiniame butelyje parduotuvėje sumokame mažiausiai 1 litą arba 22 883 proc. daugiau... Žinoma, gauname gražų plastikinį butelį, į kurį nuo šiol galime piltis savo vandenį, bet 95 proc. tokių butelių virsta atliekomis, kurias tautiečiai dar vangiai nori rūšiuoti. Taigi, jas vežame į sąvartyną, o tai dar papildomai kainuoja.
Normalu tikėtis, kad geriamojo vandens buteliuose, atgabento iš Lietuvos į Afriką ar Artimuosius Rytus, kainos būtų didesnės. Geriausiu atveju jos būtų išlaikytos tokio pat lygio, tačiau vis tiek retam tų kraštų statistiniam gyventojui toks vanduo būtų įperkamas.
Ir šiandien arabų bei afrikiečių miestų parduotuvėse vandens plastikiniuose buteliuose gausu. Jį perka tie, kas gali. Galbūt dar yra vietos labai aukštos kokybės mineraliniam vandeniui (graži, patraukli stiklinė tara, gera reklama ir t. t.). Tikiu, kad Lietuvos mineralinio vandens gamintojai dairosi į tas rinkas ir skaičiuoja, ieško vietos, bet apie masinį lietuviško aukso eksportą kalbėti sunku.
Padedamos JTO, „Charity: Water“ ir kitų organizacijų, vandens stygių kenčiančios valstybės vykdo įvairias valstybines vandens tiekimo programas. Lietuva irgi galėtų mėginti ieškoti nišos – pinigus už vandenį mokėtų tų šalių vyriausybės. Tai turbūt realiausia galimybė, bet nereikia pamiršti neturtingų šalių mokumo problemos – dauguma jų, išskyrus Naftą eksportuojančių šalių organizaciją, šias programas vykdo už humanitarinės pagalbos pinigus. Tokie finansiniai srautai nuolat kinta, gali bet kada netrūkti ir... amoraliai skamba pelnytis iš humanitariniams tikslams skirtų fondų.
Vandenį vis tiek tektų parduoti „Chevron“?
Na, gal ir nebūtinai „Chevron“. Bendrovė vandens prekyba bent jau kol kas neužsiima, bet kelti klausimą, kas turėtų eksploatuoti Lietuvos vandens išteklius, logiška. Remiantis mūsų šalies įstatymais, visi žemės gelmėse glūdintys ištekliai yra valstybės nuosavybė. Kaip savininkė, valstybė gali kurti įmones, kurios eksploatuotų šiuos išteklius, o gaunamą pelną generuotų visos šalies naudai, arba suteikti išteklių gavybos teisę privačioms įmonėms, kurios mokėtų už tai nustatyto dydžio mokesčius. Šį metodą šiandien ir taikome – šalyje nėra veikiančių valstybės įmonių, kurios išgautų naftą, žvyrą ar durpes. Vanduo – lygiai toks pats išteklius.
Kad ir kaip būtų gaila, Lietuva negali pasigirti valstybės įmonių, kurios veiktų labai efektyviai ir šalies aruodus pildytų savo didžiuliu pelnu, gausa. Galbūt čia išsiskiria Generalinė miškų urėdija – įvairiais mokesčiais 2012 m. biudžetą ji papildė 85 mln. litų (beje, tai 15,8 proc. prastesnis rodiklis nei 2011 m.), bet antro tokio pavyzdžio nėra. Nesinori būti pesimistu, bet dabartinė patirtis neleidžia tikėti, kad nauja valstybės įmonė, skirta vandens ištekliams masiškai eksploatuoti ir eksportuoti, garantuotai veiks efektyviai ir labai pelningai. Ar ryžtumėmės šimtamilijoninėms investicijoms su neaiškia perspektyva?
Vadinasi, vienintelis variantas – vandens išteklių gavybos teises parduoti privačioms bendrovėms. Sėkmingai veikiančių lietuviškų bendrovių, prekiaujančių vandeniu, lyg ir yra, bet iš jų negirdėti didelio noro pradėti gręžti didelius gręžinius ir užtvindyti lietuvišku auksu tuos, kuriems jo trūksta.
MarketResearch.com ataskaitos duomenimis, 2012 m. geriamojo vandens buteliuose rinka siekė apie 125 mlrd. JAV dolerių, prognozuojama, kad kelerius metus iš eilės ji augs apie 5 procentus. Augimą labiausiai lemia Kinija, kurioje šios prekės poreikis didėja labai greitai. Pagrindiniai prekybos regionai išlieka JAV ir Europa. Ataskaitoje nefigūruoja Afrikos ar Artimųjų Rytų šalys. Prognozuojama, kad pastarajame regione ryškus augimas galėtų prasidėti tik nuo 2015 metų. Išvadose rašoma, kad nors vandens buteliuose rinka labai perspektyvi, geografiniu požiūriu ji plečiasi lėtai, nes tokią prekę gali nuolat pirkti tik bent vidutines pajamas turintys miestų gyventojai.
Ataskaitoje taip pat rašoma, kad beveik 90 proc. pasaulinės vandens buteliuose rinkos valdo vos keturios korporacijos: „Groupe Danone“, „The Coca-Cola Company“, „Nestlé“ ir „PepsiCo“. Skirtingose šalyse jų rinkos pyrago dalis skiriasi, bet smulkiems gamintojams vietos nedaug. Manoma, kad artimiausius kelerius metus šios keturios bendrovės atsirieks dar didesnę pasaulinės rinkos dalį ir smulkieji bus priversti parduoti savo verslus korporacijoms arba tenkintis nišinėmis galimybėmis.
Jeigu netolimoje ateityje vandens kaina išties šaus į viršų, Lietuva turi realią galimybę atkreipti stambių investuotojų dėmesį ir paskelbti tarptautinį konkursą eksploatuoti vandens išteklius. Už išgautą vandenį laimėjusi korporacija nuo kiekvieno litro mokėtų mokesčius, bet stebint įvykius dėl skalūnų dujų sunku prognozuoti gyventojų nusiteikimą – ar piliečiai lengva ranka leis atiduoti godiems amerikiečiams mūsų auksą? Konkursą galbūt galima apriboti – leisti dalyvauti tik lietuviškoms įmonėms, bet ar laimėtoja pajėgtų konkuruoti su milžinišką patirtį ir finansines galimybes turinčiomis korporacijomis?
Nesupraskite klaidingai, švarus vanduo – išties didžiulė vertybė. Tikiu, kad ateityje Lietuvos geologijos tarnybos įvertintas lietuviškas auksas bus vertas daugiau nei 30 mlrd. litų (2012 m. duomenys). Per drąsu būtų sakyti, kad šio aukso pasaulis niekada nepanorės ir nenorės mums už jį mokėti tiek, kiek paprašysime, bet šiandien ir artimiausius kelerius metus taip tikrai nenutiks.
