J.Varanauskienė. Mažesnis darbo užmokestis nedarbo problemos neišspręs

 (14)
Julita Varanauskienė
Julita Varanauskienė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Nors nedarbas šalyje didelis (Statistikos departamento duomenimis, bedarbiais save laiko 215,1 tūkst. žmonių), neretai tenka išgirsti darbdavių ar įmonių vadovų pastabų, kad darbuotojų trūksta. Kodėl 215 tūkst. žmonių, iš kurių beveik pusė – 103,6 tūkst. – be darbo jau sėdi ilgiau kaip metus, nesuranda kelio pas tuos, kuriems darbuotojų trūksta?

Kliūtis gali būti geografinis atstumas tarp bedarbio ir darbdavio. Jei darbo neturintis, bet dirbti norintis žmogus gyvena tolimame kaime, o laisvos darbo vietos yra kur nors didmiestyje, darbuotojui ir darbdaviui susitikti sudėtinga. Kita kliūtis – darbuotojas tiesiog netinka darbdaviui arba atvirkščiai. Labai dažna priežastis, dėl kurios darbdavys lieka be darbuotojo, o darbuotojas be darbo – užmokestis, kurį darbdavys gali arba nori mokėti, ir užmokestis, už kurį dirbti sutiktų darbuotojas.

Jeigu apie darbą kalbėsime kaip apie prekę, tai darbuotojas yra pardavėjas. Darbuotojo prekė – tai jo siūlomos pastangos. Pirkėjas šiuo atveju – darbdavys, kuris perka darbuotojo darbą ir moka jam darbo užmokestį. Kai jie susitaria, sandoris įvyksta. Tačiau darbo rinkoje elementarūs pasiūlos, paklausos ir kainos dėsniai galioja tik iš dalies.

Žinome, kad ekonominio augimo laikotarpiu darbo užmokestis būna didesnis, o ekonomikos nuosmukio metu – mažesnis. Štai pavyzdžiui, Lietuvoje, Statistikos departamento duomenimis, vidutinis darbo užmokestis prieš atskaitant mokesčius 2008 metų pabaigoje buvo 2 319 litų (dabartine verte tai būtų 2 577 litai), šių metų antrą ketvirtį – 2 153 litai. Mažėjant verslo pajamoms, suprantama, mažėja dirbančiųjų pajamos. Tai gal jis turėtų būti dar mažesnis, kad visiems užtektų? Galima teoriškai paskaičiuoti: jeigu dabartinį visos Lietuvos darbo užmokesčio fondą padalintume po lygiai visiems – ir dirbantiems, ir norintiems dirbti, bet darbo nerandantiems žmonėms, – darbo užmokestis prieš atskaitant mokesčius turėtų būti apie1 500 litų. Atskaičius mokesčius nesiektų 1 200 litų. Ir tada visiems užtektų ir darbo, ir darbo užmokesčio?

Priimtinas darbo užmokesčio dydis priklauso nuo to, kiek uždirba to žmogaus artimi ar pažįstami žmonės, koks darbo užmokestis jam atrodys teisingas, palyginti su įmonės pelnu ar įmonės vadovo darbo užmokesčiu. Kad ir kaip būtų slepiami šie duomenys, žmonės vis tiek sužino...
Julita Varanauskienė
Laimei ar nelaimei, taip nenutiks. Darbo užmokestis nėra ir veikiausiai nebus visiems vienodas. Tai priklauso nuo kelių veiksnių. Aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus Lietuvoje vidutiniškai uždirba du kartus daugiau negu turintis tik vidurinį išsilavinimą (2010 m. duomenimis, 2 820 litų ir 1 380 litų). Kelių dešimtmečių darbo stažą įmonėje skaičiuojantis darbuotojas vidutiniškai uždirba tūkstančiu litų daugiau negu tas, kuris dar neišdirbo ir metų. Tačiau mokslininkai yra nustatę, kad darbo užmokesčio skirtumai priklauso ne tik nuo darbuotojo „kokybinių“ savybių, bet ir nuo to, kur žmogui teko laimė dirbti. Labai panašų darbą, tik skirtinguose sektoriuose (viešajame ar privačiajame), skirtingose pramonės šakose ir skirtingose vietovėse dirbančių žmonių darbo užmokestis yra skirtingas.

Statistikos departamento duomenimis, 2010 metais paslaugų sektoriaus darbuotojai ir pardavėjai Utenos apskrities įmonėse vidutiniškai uždirbo 1 072 litus, tuo tarpu tokios pačios profesijos atstovai Alytaus apskrityje – 1 431 litą. Valytojo, dirbančio informacijos ir ryšių sektoriaus įmonėje, vidutinis darbo užmokestis (1 148 litai) buvo didesnis negu analogiškos profesijos atstovo, dirbančio statybų sektoriuje (987 litai). Nuojauta kužda, kad pirmasis nedirba sunkiau negu antrasis. Pramonės šakose, kuriose daugiau uždirba įmonių vadovai, daugiau uždirba ir jų asistentai. Todėl žmonės labiau veržiasi dirbti ten, kur už panašaus pobūdžio darbą mokamas didesnis užmokestis.

Darbuotojas turi tam tikrą savo darbo kainos ribą, ir žemesne kaina jam savo pastangų parduoti neapsimoka. Neapsimoka, jei dirbdamas jis praranda daugiau (netenka teisės į pašalpas, turi papildomai išleisti pinigų kelionėms vykdamas į darbą ar iš jo ar yra priverstas mokėti auklei, kuri, kol jis dirbs, turės prižiūrėti jo mažametį vaiką) negu gauna darbo užmokesčio. Tiesa, yra tokių liūdnų atvejų, kai moralinė su darbo neturėjimu susijusi žala (nereikalingumo jausmas, depresija, bukinantis nuobodulys) yra tokia didelė, kad žmogus sutinka dirbti netgi patirdamas tam tikrų finansinių nuostolių.

Jau iš čia aišku, kad kažkokios visiem vienodos žemiausios ribos, už kokį darbo užmokestį žmogui jau apsimokėtų dirbti, negalima nustatyti. Tačiau viskas yra dar sudėtingiau. Kiekvienas žmogus dar turi supratimą, kiek jo darbas vertas. Ir šis supratimas susijęs ne tik su pajamų ir išlaidų analize. Darbo užmokestis – tai ne tik darbdavio užmokestis už darbuotojo prekę – jo darbo valandas. Tai tarpusavio santykiai, vertinami atsižvelgiant į sąžiningumą ir teisingumą. Priimtinas darbo užmokesčio dydis priklauso nuo to, kiek uždirba to žmogaus artimi ar pažįstami žmonės, koks darbo užmokestis jam atrodys teisingas, palyginti su įmonės pelnu ar įmonės vadovo darbo užmokesčiu. Kad ir kaip būtų slepiami šie duomenys, žmonės vis tiek sužino... Priimtinas darbo užmokesčio dydis gali svyruoti – tai priklauso nuo situacijos darbo rinkoje. Jei nedarbas didelis, žmonės sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą, bet vis tiek ribas nusistato jie patys. O tada jau darbdavys sprendžia, gali ar negali, nori ar nenori tiek mokėti.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Darbdavys, norėdamas, kad darbuotojas būtų lojalus, dirbtų produktyviai, kad nereikėtų samdyti ir šalia statyti dar trijų kontroliuojančių prižiūrėtojų, turėtų mokėti netgi šiek tiek didesnį darbo užmokestį, negu yra priimtinas darbuotojui. Tokio elgesio pavyzdžių yra ir Lietuvoje. Net ir sunkmečiu tam tikrose šakose darbo užmokestis didėjo (tose, kuriose jis ir taip nebuvo mažiausias): informacijos ir ryšių, kompiuterių ir elektronikos gaminių gamybos, chemijos ir chemijos produktų gamybos, mokslinės ir tiriamosios veiklos įmonėse. Čia vidutinis darbo užmokestis jau tuomet, 2009 metais, siekęs 2,5–4 tūkst. litų, juodžiausiais Lietuvos darbo rinkai metais didėjo nuo kelių iki keliolikos procentų.

Vadinasi, nors nedarbas ir didelis, darbo užmokestis bent jau mažiausiai uždirbantiems ir daugiausiai uždirbantiems mažėti neturi (gali mažėti tik darbo užmokesčio perkamoji galia, mat prekės ir paslaugos brangsta). Viena vertus, nedaug rasis tokių, kuriems dirbti už dabar nustatytą minimalų darbo užmokestį naudinga, jau vien tik remiantis anksčiau minėta pajamų ir išlaidų analize. Vadinasi, žmogus tiesiog neis dirbti, jei siūlomas darbo užmokestis jam nepriimtinas. Kita vertus, jei bendra ekonominė situacija vėl nepablogės, darbas tų, kuriuos darbdavys nori išsaugoti, jei ir nebrangs, tai ir nepigs.

www.DELFI.lt
 
14
Parašykite savo komentarą
Skelbdami komentarą, Jūs sutinakte su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Verslo naujienos

K. Andrijauskas: kinai naudojasi silpstančia Rusija (278)

2014 gruodžio mėn. 22 d. 18:48
Barackas Obama, Xi Jinpingas, Vladimiras Putinas
AP/Scanpix
Kinija siūlo Rusijai prekyboje daugiau naudotis Kinijos valiuta.

Šansas A. Lukašenkai (99)

2014 gruodžio mėn. 22 d. 16:05
Aleksandras Lukašenka
AP/Scanpix
Pašlijus Rusijos ir Vakarų valstybių santykiams, tokia padėtis pasirodė esanti labai naudinga vienai šaliai – Baltarusijai, kurios lyderį JAV ir Europos Sąjunga (ES) dar neseniai vadino paskutiniuoju Europos diktatoriumi.

EIB skirs Ukrainai 600 mln. eurų (20)

2014 gruodžio mėn. 22 d. 14:07
EIB skirs Ukrainai 600 mln. eurų
A.Morozovo nuotr.
Ukrainos vyriausybė pasirašė su Europos investiciniu banku (EIB) dvi sutartis dėl paskolų. Pirmoji 400 mln. eurų paskola bus skirta smulkiojo verslo plėtrai, antroji, 200 mln. eurų, - šalies atstatymo darbams.

Baltarusijoje po panikos protrūkio – valdžios veiksmai atnaujinta 16.30 (57)

2014 gruodžio mėn. 22 d. 13:48
Baltarusijoje, įvedus 30 proc. rinkliavą perkant valiutą, už nelegalias valiutines operacijas sulaikyti keturi Minsko gyventojai, informuoja šalies Vidaus reikalų ministerija.

Milijardinė V. Putino bankininko nesėkmė (30)

2014 gruodžio mėn. 22 d. 13:28
Sergejus Pugačiovas
AP/Scanpix
Rusijos prezidento Vladimiro Putino bankininku pramintas magnatas Sergejus Pugačiovas, Londone gyvenantis kartu su britų televizijoje pranešėja dirbančia Aleksandra Tolstaja, pralaimėjo bylą dėl 1 mlrd. svarų (4,4 mlrd. litų) įšaldytų lėšų sugrąžinimo.