Savo knygoje „Juodoji gulbė“ apie nenuspėjamų reiškinių poveikį įvairioms gyvenimo sritims jis kritikuoja mokslą, kuris reikalauja žvelgti į praeitį.
„Jeigu kažkas vis pavykdavo praeityje, staiga tai nebepavyksta ir paaiškėja, kad tai, ko mes pasimokėme iš praeities, geriausiu atveju nesvarbu ar neteisinga, o blogiausiu – nuveda klystkeliais“, - rašo juodosios gulbės teorijos autorius.
DELFI pateikia ištrauką iš originalios ir įkvepiančios leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos. „New York Times“ bestselerių sąraše ji praleido 36 savaites, parduota daugiau nei 4 mln. egzempliorių.
Ištrauka iš knygos „Juodoji gulbė“
Įsivaizduokite ką nors iš valdžią turinčių ar aukštą padėtį užimančių žmonių, veikiančių ten, kur ši aukšta padėtis labai svarbi, – tarkime, vyriausybės ar didelės korporacijos vadovą.
Tas žmogus gali būti daugiažodžiaujantis politikos apžvalgininkas iš Fox News, atsidūręs priešais jus sveikatos klube (tokiais atvejais neįmanoma nežiūrėti į ekraną), kompanijos direktorius, piešiantis „šviesią ateitį“, platoniškasis gydytojas, kategoriškai neigiantis motinos pieno naudą (nes nesupranta, kuo jis ypatingas), ar Harvardo verslo mokyklos profesorius, kuris nesijuokia iš jūsų pokštų. Jis pernelyg rimtai žiūri į tai, ką žino.
Tarkime, koks pokštininkas vieną gražią dieną jį nustebina, per atsipalaidavimo pertraukėlę slapta įkišęs ploną plunksną jam į nosį. Kaip jo puikybė ir išdidumas gyvuos po tokios staigmenos? Koks kontrastas tarp autoritetingo jo elgesio ir jam nesuprantamos staigmenos, kad kažkas visiškai netikėtai jį įžeidė. Akimirką, kol jis nespėjo atgauti savitvardos, jūs išvysite jo veide sutrikimą.
Prisipažinsiu, labai mėgau taip pokštauti per pirmą savo vasaros stovyklą. Plunksna, įkišta į miegančio stovyklautojo nosį, staiga sukelia paniką. Vaikystėje šį pokštą paįvairindavau: vietoj mažutės plunksnelės galima įkišti ilgo ir siauro popierinio ranšluosčio kamputį. Išmėginau tai su savo jaunėliu broliu.
Lygiai tokia pat efektinga išdaiga – užmesti už apykaklės ledo kubelį, kai žmogus mažiausiai to tikisi, tarkim, per verslo pietus. Žinoma, suaugęs turėjau liautis taip pokštavęs, bet nenorom man vis iškyla tas vaizdas, kai mirtinai nuobodžiauju per susitikimus su rimtos išvaizdos verslininkais (tamsūs kostiumai ir standartinės minos), teoretizuojančiais, aiškinančiais ar kalbančiais apie retus atsitiktinius įvykius, vis įterpiančiais į pokalbį „todėl“.
Aš įsispoksau į vieną jų ir įsivaizduoju, kaip ledo kubelis slysta jo nugara. Ne taip madinga, nors tikrai įspūdingiau būtų ten įkišti gyvą pelę, ypač jei tas asmuo bijo kutenimo ir pasirišęs kaklaraištį, trukdantį graužikui paprastai ištrūkti.
Išdaigos gali būti gailestingos. Prisimenu savo prekiavimo biržoje pradžią, kai buvau maždaug dvidešimt penkerių ir ėmė lengvai plaukti pinigai. Važinėdavau taksi, ir jei vairuotojas menkai mokėjo angliškai bei atrodydavo itin prislėgtas, duodavau jam 100 dolerių arbatpinigių, kad šiek tiek jį krestelėčiau ir priblokščiau.
Žiūrėdavau, kaip jis išvynioja banknotą ir nustėręs stebeilija į jį (1 mln. tikriausiai būtų geriau, bet tai ne mano kišenei). Tai buvo ir paprastas hedonistinis eksperimentas: jauteisi pakylėtas, kad kam nors praskaidrinai dieną tais menkais 100 dolerių. Galiausiai lioviausi taip elgęsis: visi mes pasidarome šykštūs ir skaičiuojantys, kai praturtėjame ir pradedame rimtai žiūrėti į pinigus.
Daug pagalbos iš likimo nereikia, kad patirčiau didžiulę pramogą: realybė gana dažnai priverčia peržiūrėti savo įsitikinimus. Dažniausiai jie pasikeičia gana įspūdingai. Iš tiesų visos žinių siekiančios įstaigos pagrįstos tradicinės galvosenos ir įsigalėjusių mokslinių įsitikinimų perėmimu, o paskui jų sumalimu į miltus naujais, intuicijai prieštaraujančiais įrodymais, ar tai vyktų mažu masteliu (kiekvienas mokslinis atradimas yra pastanga sukurti mažytę Juodąją gulbę), ar dideliu (kaip Poincare atradimai ir Einsteino reliatyvumo teorija).
Mokslininkai gali juoktis iš savo pirmtakų, bet dėl daugybės žmogiškojo proto ypatybių retas kuris supranta, jog kas nors (deja, jau greitai) juoksis iš jų pačių įsitikinimų ateityje. Šiuo metu mano skaitytojai ir aš juokiamės iš dabartinės socialinių žinių būklės. Svarbūs žmonės nemato, kad neišvengiamai artėja nuodugnus jų darbo patikrinimas, vadinasi, galite būti tikri, jog jų laukia didelės staigmenos.
Didis filosofas Bertand’as Russellas pateikia labai sukrečiantį mano aptariamos staigmenos variantą parodydamas, ką jo srities žmonės vadina Indukcijos problema, arba Induktyvaus pažinimo problema (rašoma iš didžiosios raidės dėl rimtumo).
Ji tikrai yra visų gyvenimo problemų motina. Kaip mes galime logiškai pereiti nuo specifinių pavyzdžių prie bendrų išvadų? Iš kur mes žinome tai, ką žinome? Iš kur žinome, kad to, ką pastebėjome iš konkrečių objektų ir įvykių, pakanka kitoms jų savybėms išsiaiškinti? Bet kuris žinojimas, įgytas per stebėjimą, slepia spąstus.
Pagalvokite apie kasdien penimą kalakutą. Kiekvienas palesinimas sutvirtins jo įsitikinimą, kad egzistuoja bendra gyvenimo taisyklė – būti kasdien pamaitintam draugiškų žmonijos narių, „kuo geriau besirūpinančių jo interesais“. Prieš pat Padėkos dieną, trečiadienio popietę, kalakutui nutiks šis tas netikėta. Jo įsitikinimas staiga pasikeis.
Kaip mes galime nuspėti ateitį, remdamiesi praeities pažinimu; arba labiau apibendrintai – kaip mes galime išsiaiškinti (beribės) nežinios, remdamiesi (ribotu) žinojimu? Vėl prisiminkime kalakuto penėjimą: ką jis galėjo suprasti apie jo laukiantį rytojų iš vakarykščių įvykių? Turbūt nemažai, bet tikrai mažiau, nei manė, ir kaip tik tas „mažiau“ buvo lemtingas.
Kalakuto problema gali būti apibendrinta bet kuriai situacijai, kur jus maitinanti ranka gali būti ta pati ranka, kuri nusuks jums sprandą. Prisiminkite vis labiau integruojamus vokiečių žydus XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.
Ženkime dar vieną žingsnelį tolyn ir pagalvokime apie labiausiai nerimą keliantį indukcijos aspektą: mokymąsi žvelgiant į praeitį. Atkreipkite dėmesį, kad kalakuto patirtis gali turėti neigiamą vertę, o ne būti nieko verta. Jis mokėsi iš stebėjimo, kaip mums visiems patariama (juk tai laikoma moksliniu metodu).
