3,562 mlrd. litų – tiek dėl jaunimo nedarbo netiesiogiai praranda Lietuva per darbo priemones ir socialinę paramą. Kol pasaulis skambina varpais dėl nuo Didžiosios depresijos nematyto nedarbo lygio, o ES perskirsto milijonus, kad įdarbintų jaunimą, kai kurie ekonomistai esamą situaciją vadina Didžiosiomis atostogomis.
Didžiosiomis atostogomis ši problema vadinama ne veltui – daugelis bedarbio jaunimėlio ne tik Pietų Europoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, JAV ir net Lietuvoje eiti dirbti visai neskuba. Negali jų nesuprasti: užtenka palyginti, kiek britas, lietuvis ar amerikietis per kelerius metus sumokėjo tam, kad įgytų išsilavinimą, ir ką tokiam puikiam išsilavinusiam jaunam piliečiui gali pasiūlyti darbo rinka.
Paskaičiuokime: pavyzdžiui, Vilniaus universitete ekonomikos bakalauras valstybės nefinansuojamoje vietoje atsieis 18 tūkst. litų, anglų filologijos – 25,5 tūkst. litų, sociologijos – 15,5 tūkst. litų. Į vieną šių specialybių įstojęs pirmakursis, 2012 m. „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto ir Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) atlikto tyrimo duomenimis, baigęs tikisi uždirbti vidutiniškai 1 566 litus. Tiesa, laikui bėgant lūkesčiai mažėja − ketvirtakursis, gavęs diplomą, jau tikisi 1 354 litų. Realybė dar liūdnesnė – ekonomistų, vadybininkų ir administratorių jūroje šis jaunuolis, net jei turi puikius pažymius ir jokios patirties, greičiausiai paskęs, taigi realiai pirmasis atlyginimas gali atrodyti dar kukliau, jei apskritai pavyks rasti darbą.
Jei studijas baigusiam jaunuoliui pavyktų įsidarbinti už įsivaizduojamus 1,3 tūkst. litų, skiriant šį atlyginimą vien tik paskolai už studijas sumokėti jam prireiktų daugiau nei metų ekonomikos studijų atveju arba pusantrų metų anglų filologijos atveju. Brangesnių studijų, pavyzdžiui, medicinos, atsipirkimo laikotarpis būtų dar ilgesnis. Deja, mokslus baigęs ir darbą radęs jaunuolis greičiausiai nenorės gyventi su tėvais, tad jam reikės įsigyti maisto ir buities reikmenų, jis turės išlaidų transportui, drabužiams, pramogoms... Jei, norėdamas gauti didesnį atlyginimą, sugalvos studijuoti magistrantūrą ar lankyti kitokius kursus, tai taip pat nemažai kainuos. Visai nekeista, kad tokios perspektyvos jaunimo nevilioja nei Lietuvoje, nei Vakarų Europoje, nei JAV.
Problemos nėra ar ji visada buvo?
Personalo atrankos įmonės „Indigroup“ vadovo Karolio Blaževičiaus teigimu, jaunimo nedarbas kurį laiką buvo tarsi dramblys svetainėje, tad tai nėra naujas reiškinys: „Visuomet naujiems į rinką ateinantiems darbuotojams be patirties nebuvo labai lengva rasti norimą darbą. Pakilimo laikotarpiu įmonės buvo tiesiog labiau linkusios samdyti darbuotojus tiesiog pabandyti, dalis jų gavo patirties ir liko įmonėse, dalis – ne. Prasidėjus nuosmukiui, įmonės buvo priverstos taupyti, taigi dalis darbuotojų, be kurių įmonės veikla įmanoma, nubyrėjo, o samdyti darbuotoją be patirties tiesiog pabandyti įmonės ne visuomet gali sau leisti. Tad krizė ne sukėlė, o tik paryškino problemą.“
Lyginant 2002–2011 m. „Eurostat“ duomenis, akivaizdu, kad daugelyje valstybių problema egzistavo ir seniau. Pavyzdžiui, šiuo metu pagal jaunimo nedarbo lygį Lietuvą lenkiančioje Slovakijoje nedirba 33,5 proc. 18–24 metų jaunuolių, o 2002 m. jaunimo nedarbo lygis šalyje siekė 38,1 procento. Kroatijos situacija taip pat pablogėjo nesmarkiai – šiuo metu darbo čia neturi 36,1 proc. jaunimo, 2002 m. neturėjo 35,4 procento.
Problemą spręsti iš esmės ES mastu nuspręsta dar pernai – gruodį pradėtas projektas „Jaunimo galimybių iniciatyva“. Iš viso šiam projektui 2012–2013 m. numatyta skirti 7,3 mln. eurų. Be šios sumos, šalys narės skatinamos pasinaudoti dar nepaskirstytais 30 mln. eurų Europos socialinio fondo lėšų ir skirti juos būtent su jaunimo užimtumu susijusiems projektams. „Jaunimo galimybių iniciatyva“ apima labai platų veiksmų spektrą, pradedant darbo skelbimais ar finansine parama keičiant kvalifikaciją, baigiant tokiomis šiltnamio sąlygas jauniems bedarbiams užtikrinančiomis priemonėmis kaip kelionės į užsienyje vykstantį darbo pokalbį finansavimas bei finansinė pagalba kraustantis į kitą šalį. Taip, taip, supratote teisingai: jei lietuvaitis sugalvotų keliauti į darbo pokalbį Londone, ES jam noriai atseikėtų 300 eurų kelionei, jei tik šis jaunuolis atitiktų kitas projekto sąlygas. Jei jaunuolis darbą gautų, ES pridėtų dar 1 000 eurų gyvenimo Didžiojoje Britanijoje pradžiai. Kokia kovos su jaunimo emigracija programa galėtų įveikti tokį pasiūlymą?
Nepatyrę darbuotojai už pusę kainos
ES pabaksnojus pirštu, Lietuvoje atsirado ir keletas nacionalinių jaunimo užimtumo didinimo programų. Pavyzdžiui, darbdavys, įdarbinantis darbo patirties neturintį žmogų, gauna „Sodros“ įmokų lengvatą: įmokos sumažėja nuo 31 iki 7,7 procento. Darbindamos asmenį iki 29 metų pagal specialybę, įmonės gali pasinaudoti ir skiriamomis subsidijomis jo atlyginimui. „Indigroup“ vadovas tokią įdarbinimo skatinimo politiką vertina santūriai:
„Taip, tai gali būti naudinga darbuose, kuriems reikia mažesnės kvalifikacijos, pavyzdžiui, jei parduotuvės savininkas svarsto, ar reikia dar vieno pardavėjo, ar ne. Tuomet lengvata gali tapti argumentu norint išbandyti dar vieną darbuotoją. Tačiau problema, kodėl darbdaviai nesamdo darbuotojų, yra ne ta, kad mokesčiai dideli, o veikiau ekonominė padėtis iš esmės: jei įmonė nesiplečia, jai tiesiog nereikia darbuotojo. Nei su lengvata, nei be lengvatos. Be to, darbuose, kuriems reikia didesnės kvalifikacijos, potencialaus darbuotojo patirtis ir dėl jos sukuriama pridėtinė vertė gali gerokai viršyti samdant nepatyrusį darbuotoją gaunamą lengvatą.“
Šiomis lengvatomis per kelerius metus spėjo pasinaudoti keli šimtai tūkstančių darbdavių, tačiau tai dar ne visos priemonės, kuriomis Lietuva mėgina pažaboti jaunimo nedarbą. Remiantis statistiniais duomenimis, tipinis jaunasis bedarbis teturi vidurinį išsilavinimą (52–55 proc.), niekada nėra dirbęs (53 proc.) ir neturi jokios kvalifikacijos (44 proc.). Tokiems jaunuoliams Darbo birža siūlo specialius motyvacinius seminarus, kuriuose mažose grupėse mėginama aiškintis, kodėl jaunas žmogus neieško ir nenori darbo, kas jam trukdo norėti dirbti, galop mėginama išmokyti pildyti gyvenimo aprašymą ar rašyti motyvacinį laišką. Tačiau vargu ar toks nemotyvuotas, nekvalifikuotas ir neišsilavinęs darbuotojas per prievartą net ir už pusę kainos ir su valstybės parama galėtų būti reikalingas darbdaviui.
Konkurencija – 300 į vieną vietą
„Tačiau jaunimą galima skirstyti į kelias grupes: kryptingai siekiantys dirbti pagal specialybę ir tie, kurie ieško „bet kokio“ darbo. Ketinantieji dirbti pagal specialybę siunčia gyvenimo aprašymus net ir tais atvejais, kai ieškoma specialistų, kai reikia aukštojo išsilavinimo ar patirties. Tie, kurie ieško „bet kokio“ darbo, dažniausiai pretenduoja į tokius darbo pasiūlymus, kai keliami labai maži reikalavimai, – aptarnavimo, prekybos sektoriuose.“ Tiesa, tokių darbo pasiūlymų yra daug mažiau nei kandidatų. Pavyzdžiui, į vaistinių tinklo užsakymų surinkėjo vietą Vilniuje šių metų vasarį pretendavo 290 žmonių, į soliariumų studijos konsultanto-pardavėjo poziciją – 279. Mažesniuose miestuose konkurencija taip pat labai didelė, pavyzdžiui, dėl buities prekių parduotuvės pardavėjo pozicijos Alytuje varžėsi 89 kandidatai, taigi tokį darbą gauti neturint patirties sunku.
Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atliktos apklausos duomenimis, jaunuolių, kuriuos domintų būtent jų kvalifikaciją atitinkantis darbas, yra 19,7 procento. Šie žmonės atidžiau atsirenka, kur siųsti gyvenimo aprašymą, taigi mažoje Lietuvos rinkoje tinkamo pasiūlymo gali tekti ir palaukti. Be to, net ir ieškantiesiems ne bet kokio darbo tenka susidurti su ne viena kliūtimi.
„Pagrindinė problema, mano manymu, ta, jog žmogui dar universitete niekas nepasako, kad be jokios patirties net ir su puikiais pažymiais jis yra tik 1 iš 1 000 vienodų kandidatų. Žmogus, turintis išskirtinį sugebėjimą, kuris rinkoje pageidaujamas, gali tikėtis ir nesunkiai rasti darbą, ir visai neblogo atlyginimo, tačiau daugeliu atvejų kalbame apie kelis šimtus vadybininkų. Visi jie turi tą patį diplomą, tačiau darbo rinkoje tie, kurie turi diplomą be patirties, pralaimės turintiesiems patirties. Žinoma, dirbant ir mokantis galbūt šiek tiek kenčia mokslai, tačiau esu tikras, kad studijuojant daugelį specialybių bent jau ketvirtame kurse tikrai galima dirbti bent pusę etato“, – tvirtina K. Blaževičius.
Anot jo, dalis jaunimo šią tiesą suvokia per vėlai: jei už mokslus ir pragyvenimą moka tėvai, teigiantys, kad kol negaus diplomo, jauno žmogaus darbas yra gerai mokytis, jaunuolis darbo ir neieškos. Daugelyje universitetų net verslo dalykus dėsto žmonės, niekada neturėję jokio sąlyčio su verslu, taigi jokių žinių apie realius rinkos poreikius jaunuolis neturi net ir baigęs studijas. „Svarbu suvokti, kad mūsų ekonominė padėtis yra tokia, kokia yra, ir ji nėra pati geriausia. Todėl turime žiūrėti ne į tai, koks yra žmogus, o į tai, kokia yra rinka“, – apibendrina K. Blaževičius.
Darbo paieškos prasideda nuo... mokymosi ieškoti darbo
K. Blaževičius jaunam žmogui pataria pradėti nuo... mokymosi rasti darbą: „Net jei šiuo metu darbo neieškote, vertėtų pavaikščioti į darbo pokalbius. Per kelis mėnesius tokio vaikščiojimo net ir visai patirties neturintis žmogus išmoksta parengti gyvenimo aprašymą, parašyti motyvacinį laišką, suvokia, ko tikisi vadovai ir kaip atrodyti darbo pokalbyje. Jei jokios patirties nėra, galbūt žmogus užsiėmė savanoriška veikla, organizavo renginius, gal jo laisvalaikis susijęs su kontaktų mezgimu?
Tai nėra taip gerai, kaip reali darbo patirtis, tačiau potencialiam darbdaviui jau gali suteikti užuominų apie tai, ką žmogus moka, − pasakoja K. Blaževičius. − Pirmajam darbui nerekomenduočiau veržtis į dideles įmones. Jose dirbti gal ir atrodo prestižas, tačiau ten yra daug lojalių darbuotojų, dažnai nėra tiesioginio ryšio su vadovu, o mažu sraigteliu sistemoje dirbantis jaunuolis gali būti lengvai pakeičiamas. Tokiu atveju geriau rinktis mažą įmonę iki 30 žmonių, kur tiek saitai tarp kolektyvo narių, tiek ryšiai su vadovu yra glaudesni, tad labiau tikėtina, kad gerai dirbantis darbuotojas bus pastebėtas, yra didesnė tikimybė greičiau kopti karjeros laiptais. Tokiose vietose tikrai įmanoma per metus paaugti iki 3 tūkst. litų atlygio per mėnesį, jei žmogus gerai dirba.“
Daliai jaunimo šios tiesos ne tokios aktualios, tačiau puikiai žinomos. O kitai daliai – atėjusiems iš tų pačių klasių, tų pačių universitetų, užaugusiems tokioje pačioje aplinkoje – mintis, kad ieškoti darbo – irgi darbas, o tokiam šauniam perspektyviam piliečiui niekas nesiūlo vadovo vietos su atitinkamu atlyginimu, atrodo sunkiai suvokiama. „Jei darbo rinką lygintume su verdančiu vandeniu, yra trijų tipų žmonės. Pirmieji kaip morkos – įkrinta ir suminkštėja. Tokie žmonės sunkiai randa darbą, vėliau darbdaviai tampa blogi, rasti naują darbą sunku, jie nuolat skundžiasi ir tampa lengvai pažeidžiami. Antrieji – kaip akmenys: kartą įkritę, nieko nebekeičia ir yra sunkiai pajudinami. Dažniausiai tokie žmonės dirba viešajame sektoriuje, jie yra ištikimi ir lojalūs darbuotojai, tačiau ypatingos karjeros nepadaro. Tretieji – kaip kavos pupelės: jie nudažo visą vandenį, suteikia jam ryškią spalvą ir malonų kvapą. Šiai grupei karjerą daryti dažniausiai sekasi puikiai. Tačiau tai jau asmeninės savybės, jokia speciali programa ar parama jų nepakeis“, – šypteli K. Blaževičius.
P. Kytros teigimu, problemos prasideda dar universiteto suole ir būtent nuo ten valstybė turėtų pradėti jas spręsti: diegti programas, kurios leistų jaunimui visų pirma teisingai pasirinkti studijų kryptį. „Lietuvoje jaunimas renkasi socialinius mokslus. Juos baigusių darbo rinkos dalyvių yra didelis perteklius, o tiksliuosius mokslus baigusių jaunuolių trūksta.
Taigi, pirmieji rinkoje paprasčiausiai neranda darbo pagal specialybę, ieškodami konkuruoja su labai dideliu skaičiumi įvairaus profilio darbuotojų, tačiau dažniausiai pralaimi, nes neturi patirties, − aiškina P. Kytra. − Palyginti su ES šalimis, kuriose jaunimo nedarbas nedidelis, lietuviai daug rečiau renkasi profesines studijas, o tokiose šalyse kaip Vokietija dar nuo mokyklos suolo jaunuoliai dalyvauja dualiniame profesiniame mokyme, kai dalį laiko praleidžia mokyklos suole, o dalį – atlikdami praktiką konkrečioje įmonėje ir joje taikydami gaunamas žinias. Vos baigę mokyklą, jie jau turi aktualios patirties ir gali aktyviai įsitraukti į darbo rinką.“
Užburtas neišsipildžiusių lūkesčių ratas
Jaunimo nedarbo problema kompleksiškesnė nei vien tingus jaunimėlis, įpratęs naudotis tėvų sukurta gerove, ar verslo kultūros stokojantys darbdaviai, įsitikinę, kad jaunam žmogui dirbti pusvelčiui – normalu. Problema visų pirma glūdi ekonominėje padėtyje, kuri keičiasi gana greitai, tad lūkesčiai neišvengiamai lieka nepatenkinti: dabartinis jaunimas užaugo girdėdamas – dažniausiai iš tėvų, kokios specialybės perspektyvios, ir matydamas nuolatinį augimą. Šiandien perspektyvių specialybių sąrašas kinta taip greitai, apie apie geriausiai mokamus darbus prieš 5–10 metų apskritai nedaug kas kalbėjo, o nuolatinis augimas virto pamokomis visai visuomenei gyventi pagal galimybes. Teisėtas jauno žmogaus lūkestis baigti perspektyvią specialybę ir gauti perspektyvų darbą už konkurencingą atlyginimą virto nežinia, ar baigus studijas jo specialybė apskritai kam nors bus reikalinga.
Jaunimo reikalų tarybos atliktos apklausos duomenimis, jaunimas puikiai suvokia, kad norint gauti darbą reikia turėti kontaktų, patirties ir išsilavinimą, tačiau praktiškai apie tai susimąsto tik gavę diplomą, o tai, norint sėkmingos karjeros, truputį per vėlai. Nors ekonominė padėtis lėtai gerėja, jaunatviškam maksimalizmui labai sunku susitaikyti su tuo, kad savaime gali būti reikalingas tik savo mamai, bet ne darbdaviui, o kovai dėl vietos po saule reikia ne tik gerų pažymių, bet ir asmeninių savybių. Dalis jų ateina su požiūriu, dalis – su sunkiu darbu, kurį pradėti šiandien reikia kuo anksčiau.
