Pirmenybė apsirūpinti žaliava reikalinga ir smulkiesiems
Medienos perdirbėjų asociacija ir Vakarų Lietuvos medienos perdirbėjų ir eksportuotojų asociacija vienija daugiausia smulkius perdirbėjus, kurių įmonėse dirba po 10-50 darbuotojų. Būtent mes, smulkieji perdirbėjai, pirmieji prieš keletą metų pradėjome kelti problemą, kad valstybiniuose miškuose nebegalime nupirkti medienos dėl nelanksčių prekybos mediena taisyklių.
Šiandien veikianti valstybiniuose miškuose pagamintos žaliavinės medienos vykdomų aukcionų sistema yra nelanksti ir neleidžia greitai sureaguoti į rinkos pokyčius. Kainos valstybinėse urėdijose sukeltos taip, kad finansiškai mums labiau apsimoka mokėti netesybų baudą - 10 procentų nuo sutarties, nei pirkti sutartomis kainomis.
Neiškreiptos rinkos medienos kaina labiau reikalinga nedidelėms įmonėms, kurių pelnai nėra dideli (vos 3-5 proc.) ir jos iš tikrųjų negali konkuruoti su perpardavinėtojais. Tačiau jų balso ne tik niekas negirdi, bet net ir nesiklauso, o bandymai kažką pakeisti laikomi tik stambiųjų perdirbėjų interesais.
Visi žino, su kokiais sunkumais susidūrė pieno gamintojai po Rusijos embargo įvedimo. Iš karto pulta rūpintis pagalba jiems: štai vien iš nacionalinio biudžeto išmokėta 30 mln. eurų kompensacijų už patirtą žalą pieno sektoriuje. Kodėl niekam nerūpi medienos perdirbėjai? Dėl susidariusios politinės situacijos ir prekybinių sankcijų neigiamą poveikį patyrė medienos sektorius: stringa medienos gaminių eksportas, padidėjo logistikos kaštai, apsunko ir ilgalaikių medienos pirkimo įsipareigojimų vykdymas. Tačiau perdirbėjams taikomos taisyklės, pagal kurias reikalaujama pirkti pagal iš anksto sudarytas sutartis, o nenupirkus turės mokėti 10 procentų netesybų baudas. Tačiau juk, tarkim, žemdirbiams tokios sąlygos netaikomos, kuriems už žaliavą mokama iš karto tokia kaina, kokią diktuoja rinka.
Taigi, diskusijose dėl Miškų įstatymo pataisų smulkiųjų perdirbėjų interesai pamiršti. Sukrutus tiems, kurie žaliavinę medieną išveža iš Lietuvos (t.y., apie 10 įmonių, kuriose iš viso dirba apie 50-70 darbuotojų), prigąsdinta argumentais, esą siūlomos pataisos reikalingos stambiesiems pramonės „rykliams“, pažeidžia Konkurencijos įstatymą, taip pat riboja kitų Europos Sąjungos valstybių verslininkų teisę pirkti medieną pas mus. Deja, šiais vėzdais mojuojantys pareigūnai ir kai kurie Seimo nariai žino, tačiau nenori pripažinti fakto, jog Latvijoje ar Lenkijoje pasirūpinta, jog žaliava pirmiausia būtų aprūpinta būtent vietinė pramonė. Tad jie gali pas mus pirkti žaliavinę medieną, o mes – ne.
Jei valdoma profesionaliai, urėdijų skaičius - nesvarbus
Prie medienos perdirbėjų blogų darbų bandoma priklijuoti ir Valstybinių miškų urėdijų reformą. Bet turime pareikšti, jog mums, perdirbėjams, visiškai tas pat, kiek Lietuvoje bus urėdijų. Svarbu, kad valstybiniai miškai būtų prižiūrimi profesionaliai, o prekyba mediena vyktų sąžiningai, viešai ir skaidriai, ir tikrai neketiname kištis į valstybės turto – miškų valdymą. Tegul tai sprendžia profesionalai.
Galime teigti, kad su miškininkais dažniausiai vyksta tikrai konstruktyvus bendradarbiavimas, tačiau įstatymai, kuriais jie vadovaujasi, nėra tobuli. Siekdami pelno, miškininkai priversti parduoti medieną bet kam, nesigilinant, kuo pirkėjas užsiima – gamina produktą ar tik krauna rąstus ir plukdo į tas valstybes, kuriose jiems mokama brangiau. Tačiau vargu ar miškininkų gaunamas pelnas prilygsta tai sumai, kurią praranda Lietuvos valstybė dėl išvežtos neapdirbtos medienos, prarasdama vidaus produkto sukuriamą vertę, darbo vietas, mokesčius ir t.t.
Paskambinkite į bet kurią nedidelę lentpjūvę ir paklauskite, kas juos skriaudžia labiau – medienos perdirbimo „rykliai“, netobuli įstatymai ar eksportuotojai, išvežantys iš valstybės gražiausią medieną, kuri gali virsti baldais ar statybinėmis medžiagomis. Medienos „rykliai“ tikrai yra, bet ne tarp medienos perdirbėjų - laikas atskleis ir jų pavardes...
Sąžiningai tarpusavyje konkuruojant jokių išskirtinių sąlygų nereikia. Svarbu, kad turėtume galimybę apsirūpinti žaliava bei tikimės, kad mediena, kurią gali perdirbti Lietuvos įmonės, daugiau nebus išvežama kelti kitų šalių ekonomikų.