Į Europos Komisijos akiratį neretai patenka prekės, kurios importuojamos iš Kinijos, Tailando, Indonezijos, Indijos, Malaizijos, Turkijos. Prekių eksporto į Europos Sąjungą ar kitų ekonominių sąlygų iš trečiųjų valstybių pasikeitimas skatina Europos Komisiją tirti tokio eksporto įtaką ES pramonei. Viena iš galimų ES pramonės ir rinkos apsaugos priemonių – tarifinis reguliavimas, pavyzdžiui antidempingo muitai.
Antidempingo muitais siekiama apriboti nesąžiningus eksportuojančios trečiosios valstybės įmonių veiksmus, kai prekės užsienio rinkoms parduodamos žemesne nei rinkos kaina.
Tarptautiniai susitarimai numato dokumentus, kurie patvirtina prekių kilmę. Vienas pagrindinių dokumentų – prekių kilmės sertifikatas. Priklausomai nuo prekėms taikomo režimo ir jei teisės aktai numato lengvatinius muitų tarifus importuojant prekes iš tam tikrų valstybių, kilmės dokumentai suteikia galimybę taikyti lengvatinius importo muitų tarifus. Taip pat suteikia galimybę nustatyti, ar trečiosios valstybės ar konkretaus gamintojo eksportuojamoms prekėms yra taikomi antidempingo muitai ar kitos tarifinio reguliavimo priemonės. Pastarasis atvejis yra aktualus tiek lengvatinės, tiek nelengvatinės prekių kilmės atveju.
Prekių kilmės ir prekėms siekiamo taikyti muitų režimo klausimas pastaruoju metu tampa itin aktualus importuotojams, kadangi valstybių narių muitinės vis dažniau pradeda tyrimus dėl prekių kilmės bei siekia paneigti importuotojo turimą prekių kilmės sertifikatą bei importuotų prekių kilmę. Tai gali sąlygoti tiek lengvatinių muitų tarifų netaikymą, tiek, be kita ko, antidempingo muitų riziką.
Dėl tarptautinės prekybos ypatumų, importuotojas turi ribotą galimybę įsitikinti įsigyjamų prekių kilme ir vadovaujasi oficialiais dokumentais, kurie teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina prekių kilmę. Pavyzdžiui, dažnu atveju importuotojas, priešingai nei muitinė, neturi galimybės įrodyti detalių aplinkybių, susijusių su eksportuotojo atliktomis prekės perdirbimo procedūromis, ar gauti kokių nors dokumentų, susijusių su eksportuotoju ar jo veikla (dokumentus apie eksportuotojo žaliavų įsigijimą, atliktas importo operacijas ar pan.). Todėl vertinant prekių kilmę tokiais atvejais tampa itin svarbus klausimas dėl teisingo ir proporcingo įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp importuotojo ir valstybės.
Akivaizdu, jog lengvatinės prekių kilmės atveju importuotojas turi pareigą teisės aktų nustatyta tvarka įrodyti, jog prekės yra tos valstybės kilmės, kurios atžvilgiu yra taikomos lengvatos, t.y. muitų teisės prasme patvirtinti prekių kilmę.
Antidempingo muitų atveju įrodinėjimo taisyklė skiriasi.
Lietuvos teismų praktikoje iki šiol nebuvo plačiai nagrinėti ginčai dėl antidempingo muitų taikymo bei nelengvatinės prekių kilmės. Tačiau situacija keičiasi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 30 d. priėmė sprendimus bylose Nr. A-261-144/2014 ir A-261/146/2014 pagal bendrovių apeliacinius skundus, kuriose galutinai išsprendė ginčus dėl antidempingo muitų taikymo iš Taivano į Lietuvą importuotoms prekėms.
Lietuvos bendrovėms importavus iš Taivano prekes, Lietuvos muitinė po prekių išleidimo į laisvą apyvartą priėmė sprendimą nepripažinti bendrųjų prekių kilmės sertifikatų, kurie patvirtino prekių Taivano kilmę, ir nustatė bendrovėms sumokėti beveik 1 mln. litų dydžio antidempingo muitų, importo PVM, baudų ir delspinigių. Tokių muitinės sprendimų pagrindas – vertinimas, jog prekės galimai galėjo būti ne Taivano, o Kinijos kilmės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimtais sprendimais panaikino Muitinės departamento prie Finansų ministerijos ir pirmosios instancijos teismų sprendimus, kuriais buvo atmesti bendrovių skundai, ir visiškai patenkino bendrovių apeliacinius skundus ir panaikino žemesnės instancijos teismo ir Lietuvos muitinės sprendimus.
Šiais teismų sprendimais buvo išaiškinta, jog muitinei tenka pareiga įrodyti antidempingo muitų taikymo pagrįstumą, tai yra turi pareigą įrodyti prekės kilmės šalį, iš kurios kilusioms prekėms taikomas antidempingo muitas ir tai pagrįsti faktais. Taip pat įrodyti, jog kitoje šalyje (eksporto valstybėje) nebuvo atliktos prekių gamybos (perdirbimo) operacijos, kurios sudarytų teisinį pagrindą pakeisti prekių kilmę.
Taip pat teismai vertindami muitinei taikomą įrodinėjimo pareigą akcentavo ir teisės aktais muitinei suteiktas teises rinkti įrodymus tiek Lietuvoje, tiek kreipiantis į užsienio, įskaitant trečiąsias, valstybes. Tai patvirtina, jog mokestiniuose ginčuose mokesčių administratoriui (muitinei) nepakanka formaliai pagrįsti savo sprendimo ir perkelti mokesčių mokėtojui (importuotojui) įrodinėjimo pareigą, t.y. pareigą paneigti mokesčių administratoriaus išvadas ar prielaidas, o įpareigoja mokesčių administratorių pasinaudoti visomis jam suteikiamomis teisėmis, siekiant objektyviai nustatyti faktus.
Kitas svarbus teismų pateiktas išaiškinimas – dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) kompetencijos. Pažymėtina, jog dažnais atvejais pagrindas pradėti mokestinį patikrinimą dėl antidempingo muitų, sudarė OLAF atliekami tyrimai ir išvados, kurias ši institucija pateikdavo valstybėms narėms ir įpareigodavo pradėti nacionalinius tyrimus, įskaitant mokestinius patikrinimus. Lietuvos teismų praktikoje nebuvo vertintas klausimas dėl OLAF kompetencijų ir tyrimo ataskaitų juridinės galios.
Aukščiau minėtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais išaiškinta, jog OLAF pateikiamos ataskaitos yra rekomendacinio pobūdžio, vienas iš galimų įrodinėjimo šaltinių, ir neturi svaresnės įrodomosios galios nei kiti byloje šalių pateikiami įrodymai. Todėl valstybės institucija negali besąlygiškai remtis OLAF ataskaitoje pateikiamomis išvadomis, o turi pasinaudoti jai teisės aktais suteikiamomis teisėmis rinkti įrodymus ir patvirtinti faktus. Taigi OLAF ataskaitos besąlygiškai neatleidžia valstybės institucijų nuo įrodinėjimo pareigų.
Tokios teismo pateiktos išvados patvirtina, jog Lietuva jau žymiai brandžiau pradeda taikyti ES teisės aktus ir suteikia pagrindo tikėtis teisingo ir objektyvaus pareigų pasidalinimu tarp verslo ir institucijų.
Tai turėtų padėti importuotojams suvaldyti tarptautinėje prekyboje esančias rizikas bei užtikrinti tinkamą ir teisingą pareigų paskirstymą tarp verslo ir valstybės institucijų. Tai atitinka ES teisės aktais nustatytas taisykles bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką.