N. Gitkindas gimė Kaune 1949 m. rudenį. Vyro vaikystė prabėgo Maironio gatvėje. Čia esančio buto langai buvo nukreipti į Karo muziejaus bokšto laikrodį.

„O iš balkono buvo galima solidarizuotis su skulptoriaus B. Bučo sukurtu, ryžtingu Salomėjos Neries žvilgsniu į šviesų rytojų. Mūsų karta augo tokiu laikotarpiu, kai tėvai dar nebijojo išleisti vaikų vienų į kiemą, kai dauguma berniukų mokėjo pasiėmę peiliuką išsidrožti kardą iš lentgalio ar pasidaryti lanką iš šakos, kai nubrozdinta nosis ar alkūnė dar nebuvo laikoma trauma, kai dar visi galėjo gerti pieną iš to paties butelio, kai visi be mobiliojo telefono žinojo, kada sugrįžti namo, kai tėvai dar turėjo viršesnį žodį, o mokytojai nepalaužiamą autoritetą, kai pati baisiausia pamoka pirmose mokyklos klasėse buvo dailyraštis“, - svajingai apie savo vaikystę Kaune pasakojo N. Gitkindas.

Natano tėtis buvo kilęs iš Mosėdžio miestelio Žemaitijoje. Ten pirmosiomis karo dienomis buvo nužudyti beveik visi žydai. Kaip teigė N. Gitkindas, iš maždaug 170 žydų liko vos penki.

Iš Natano tėčio šeimos liko gyvas tik tėtis ir jo brolis, kuris vėliau žuvo fronte.

Nathanas Gitkindas
„Iš mano motinos šeimos gyvų po Kauno geto bei Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklų liko lygiai pusė. Kaip matote, turiu šeimininį Holokausto krūvį ir ant savo pečių, - prisiminė pašnekovas. - Apskritai, neturiu polinkio diskutuoti Holokausto tema dėl to, kad tvirtai tikiu, kad posakis „sotus alkano nesupras“ yra labai taiklus ir teisingas šiuo atveju. Vis tik negaliu susilaikyti nepasidalinęs štai tokia mintimi: kartais tenka pasiskaityti šimtus, o dažnokai ir tūkstančius komentarų, paliekamų Lietuvos internetiniuose portaluose po straipsniais žydų ar Izraelio tema. Net aklas juos skaitydamas gali prieiti prie išvados, jog didžiulė dauguma komentatorių laiko A. Hitlerį niekšu vien tik už tai, kad jis nebaigė savo darbo. Suprantama, galima tokių ar išvis jokių komentarų neskaityti, tačiau ar tai nebūtų stručio sindromu – slėpti galvą smėlyje viliantis, jog pavojus praeis?“

Į naują gyvenimą su 120 dolerių

Iš Lietuvos N. Gitkindas išvyko 1980 m. jau sulaukęs 30 metų.

„Nenorėčiau leistis į nacionalinius pasiteisinimus, kodėl išvykome, nors giliau panagrinėjus tokių galėtų atsirasti. Pasakysiu tik tiek, kad tada dar buvo nykus sovietmetis ir, jei Lietuvos sienos būtų atviros visiems kaip dabar, išskyrus keleto šimtų užkietėjusių bolševikų, nedaug kas būtų ten likęs, - įsitikinęs Kaune gimęs vyras. - Iš kitos pusės buvo akivaizdu, kad užsidirbti pragyvenimui iš muzikos ir kūrybos svetur nepavyks, o be to dar labai kankino jausmas palikti labai daug draugų, su kuriais eilę metų kartu ėjome prieš vėją“.

1969 m. Kaune Natanas kartu su draugais įkūrė roko grupę „Raganiai“. Prieš išvykdamas iš Lietuvos vyras jau galėjo sau leisti išgyventi vien iš muzikinės ir kūrybinės veiklos.

Iš Kauno Natanas išvyko su broliu, seserimi ir mama.

Nathanas Gitkindas
„Išvykti tais laikais pastoviam gyvenimui galima buvo vien tik į Izraelį su šeimų parama. Žinoma, atvykus į Vieną, kur žydų agentūra (SOHNUT) sutikdavo išvykėlius iš Sovietų Sąjungos, buvo galima bandyti patekti į JAV, tačiau mano mamos vienintelė artima giminaitė buvo jos sesuo, kuri dar prieš aštuonerius metus buvo iš Kauno išsikrausčiusi į Izraelį. Todėl klausimas, kur vykti, atkrito“, - pasakojo N. Gitkindas.

Kaip teigė vyras, tuo metu sovietai išsivežti leido tik apie 120 dolerių vienam žmogui.

„Tai toks ir buvo mūsų finansinis pagrindas“, - pasakojo pašnekovas.

Izraelyje Natanas Gitkindas tapo Nathan Gitkind. Taip jo vardą pasikeisti reikėjo dėl Izraelio priimtų vardų taisyklių.

„Gyvenimą Izraelyje pradėjome kaip ir visi – nuo hebrajų kalbos klasių. Atvykusiems speciali programa suteikė minimalią stipendiją ir nemokamus kalbos kursus pirmam gyvenimo šalyje pusmečiui. Per šešis mėnesius išmokti hebrajų kalbos gali tik išskirtinių sugebėjimų žmonės arba ikimokyklinio amžiaus vaikai. Visiems kitiems tai – nereali užduotis. Pasibaigus stipendijai ir nemokamiems kursams teko apsimesti, kad kalbą jau mokame ir ieškotis darbo ar uždarbio“, - pripažino N. Gitkindas.

Teko išmokti gyventi kapitalizme

Sunku Natanui su artimaisiais Izraelyje buvo ne tik dėl kalbos, bet ir dėl sovietinės ideologijos palikimo, kurį į naują šalį atsivežė Lietuvos žydas.

„Išvykome iš „klestinčio“ sovietmečio, kur žmogus žmogui buvo „draugas, bičiulis ir brolis“, o juk „supuvusiame“ kapitalizme, anot sovietų ideologijų, „homo homini lupus est“ (liet. žmogus žmogui vilkas), todėl viskas buvo keista, nepažįstama ir svetima“, - pirmaisiais įspūdžiais iš Izraelio dalijosi pašnekovas.

Čia viskas buvo kitaip – santykiai tarp žmonių, santykiai tarp žmonių ir valdžios, žmonių ir verslo, tarp verslų.

„Reikėjo įprasti prie žodžio ir keliavimo laisvės. Manyčiau, kad šiandien išvykti iš Lietuvos į kokią Angliją ir ten adaptuotis psichologiškai šimtą kartų lengviau nei tada. Todėl visiškai suprantama, kad pradėjome nuo samdomo darbo, nes nei žinios, nei mentalitetas neleido net svajoti apie kokią nors civilizuotą privačią iniciatyvą“, - teigė N. Gitkindas.

Vis dėlto Kaune gimęs žydas pripažįsta, kad Izraelyje sulaukė daug paramos iš giminių. Taip pat N. Gitkindas po kurio laiko susibendravo su bendraamžiais, atvykusiais iš Kauno, Rygos ir Minsko.

Po poros metų į Izraelį atvyko ir grupės „Raganiai“ klavišininkas Jaša Jurborskis, kuris šiuo metu užima aukštas pareigas Izraelio gamtinių dujų valdyboje.

Ryšių su Lietuva nenutraukė

Prieš daugiau nei 30 metų Lietuvą palikęs N. Gitkindas šiuo metu aktyviai verslininkauja Izraelyje, tačiau kartu nepamiršta ir Lietuvos.

Vyras šiuo metu užsiima aplinkosauga ir energijos gamyba iš gamtinių dujų ir biodujų.

„Su jaunystės draugu Gintautu Lapinsku turime išskirtines teises Lietuvoje Izraelio gamybos hidrodinaminei buitinių atliekų rūšiavimo ir energijos gamybos technologijai, o taip pat talkininkauju keletui Lietuvos bendrovių iš tos pačios aplinkosaugos ir energijos srities, suinteresuotų surasti bendradarbiavimo galimybių Izraelyje“, - pasakojo pašnekovas.

Nathanas Gitkindas
Taip pat jau 16 metų Jeruzalėje gyvenančiam N. Gitkindui pavyko sukurti kitą šeimos verslą – vertimų biurą, kuris veikia jau apie dešimt metų.

„Dirbame su socialinės apsaugos ministerija ir keliomis viešomis įstaigomis tarptautinio įvaikinimo srityje, ruošiame klausimynus su Jeruzalės universitetu ES socialiniams tyrimams, dirbame su advokatų kontoromis, turizmo agentūromis, medicininių paslaugų užsieniečiams centrais“, - sakė pašnekovas.

Be šių veiklų N. Gitkindas dar spėja sesers vyro bendrovėje dirbti metalo konstrukcijų apsaugos nuo korozijos inspektoriumi: „Per paskutinius dešimt metų esame dalyvavę pačių didžiausių ir įspūdingiausių objektų statybose. Vienas iš tokių – ispanų architekto Santiago Calatravos ant stygų kabantis tiltas, įvažiuojant į Jeruzalę“.

Paklaustas, ar gyvendamas Izraelyje pagalvoja apie gyvenimą Lietuvoje, Kaune gimęs vyras teigė, kad visko gyvenime gali nutikti, tačiau šiuo metu Izraelis jam tapo artimesniais namais.

„Didesnę gyvenimo dalį gyvenu Izraelyje ir šio gyvenimo kodai man yra labiau suprantami negu tie, kurie dabar yra Lietuvoje. Lietuvoje puikiai jaučiuosi draugų, bičiulių ir kolegų draugijoje, tačiau gyvenimas už šio rato ribų man yra pažįstamas mažiau ir kartais nesuprantamas. Gyvenimas Lietuvoje labai skiriasi nuo to, kurį pažinojau ten gyvendamas. Sugrįžti atgal gyventi į Lietuvą būtų beveik nauja emigracija, o tie, kas yra tai išbandę, sutiks, jog tai nėra lengvas žingsnis“, - atviravo pašnekovas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (517)