Rudenį Vilniuje planuojantis apsilankyti drąsių žygių entuziastas pasakoja, kaip jam pavyksta save įtikinti pasiekti ambicingus tikslus.

Šiemet vasarį jis su bendražygiu Tarka L'Herpiniere'as baigė pirmąją sėkmingą žmogaus kelionę pirmyn ir atgal į Pietų ašigalį iš Roso salos. Žygį į Pietų ašigalį XX a. pradžioje mėgino įveikti britų tyrinėtojas seras Ernestas Shackletonas ir Jungtinės Karalystės laivyno karininkas ir tyrinėtojas Robertas Falconas Scottas, tačiau abi ekspedicijos baigėsi tragiškai.  href="http:>

B. Saundersas ir L'Herpiniere'as iš Roso salos išvyko pernai spalio 26 d., Pietų ašigalį pasiekė gruodžio 26 d. ir grįžo atgal jau šiemet vasario 7 d.

- Ar jau atsigavote po ekspedicijos?

- Dabar laikausi gerai. Nors grįžau iš ekspedicijos vasario pabaigoje, tačiau buvau netinkamai vertinęs fizinius ir protinius iššūkius žygio metu. Vasara buvo neįprasta, net tik ilsėjausi ir mėginau atsigauti. Tik pastarąsias kelias savaites jaučiuosi vėl grįžęs prie įprasto ritmo.

- Gal ruošiatės dar vienai ekspedicijai?

- Esu tikras, kad vieną dieną tikrai ruošiuosi, bet dabar dar ne.

- Renkatės sudėtingus žygius, bet gal pamenate savo pirmą nuotykį?

Benas Saundersas Antarktidoje
- Kai buvau 9-10 metų vaikas, o mano broliui buvo 7-8 m., gyvenome kaimiškoje vietovėje pietvakarių Anglijoje, netoli upės. Tais metais daug lijo ir upė stipriai patvino. Mama prisakė prie upės nesiartinti, net ten - pavojinga. Žinoma, mus labai sudomino toks upės apibūdinimas ir sugalvojome slaptą planą, kaip pamatyti patvinusią upę ir tai padarėme. Veikiausiai būdamas išdykusiu vaiku susidomėjau iššūkiais, kiek save pamenu, visada mėgau būti lauke, keliauti.

- Kaip pavyksta įtikinti save eiti toliau, kai tampa sudėtinga ir psichologiškai, ir fiziškai?

- Kartais geriausias psichologinis pasiruošimas yra patirtis, tad kai kuriais atvejais žygių galima imtis tik turint jos pakankamai. Tačiau neišsprendžiama problema yra pasiruošti tam, ko nebandei. Stengiuosi aktyviai sportuoti: bėgioju, važinėju dviračiu, laipioju, nes šios sporto šakos moko save motyvuoti, laikytis disciplinos. Manau, kad daugiau esu sportininkas, nei tyrinėtojas, nes į daugelis mano lankytų vietų yra matomos iš satelito, jos pažymėtos žemėlapiuose. Visi žino, kur yra Pietų ašigalis, bet aš norėjau pažinti žmogaus pastangų ir galimybių ribas.

- Ar yra strategijos, kurias taikote norėdamas judėti toliau?

- Kelionės į Pietų ašigalį metu sąlygos buvo labai blogos, kartais atrodė, kad planas bus neįveikiamas. Pavyko susitvarkyti tik užsibrėžiant labai mažus tikslus, pavyzdžiui, galvojant ne sąvokomis „kita savaitė“, „kitas mėnuo“ ar „kai atvyksiu prie Pietų ašigalio“, o tokiais terminais kaip „kitos 90 minučių“, nes mes stodavome kas 1,5 valandos užkąsti ir atsigerti. Orientuodavausi taip: turiu pasiekti kitą pertrauką, tada ilsėsiuosi, valgysiu ir atsigersiu, po to pagalvosiu, kas toliau.

Pastebėjau, kad tokia taktika tinkama daugeliui dalykų, nes ja vadovaujantis pavyksta pasiekti didelių tikslų. Pavyzdžiui, kai kalbame apie žygio organizavimą, reikia daryti daugybę dalykų: tartis su rėmėjais, parašyti krūvą elektroninių laiškų. Užuot leistis pribloškiamam galutinio tikslo, kuris yra pakankamai toli ir kelia daug iššūkių, man geriausia suskaidyti procesą į labai nedidelius žingsnelius: ką padarau pirmiausia, o ką po to.

- Per vieną TED pranešimų minėjote, kad jūsų ekspedicija nebūtinai yra tam, kad patirtumėte džiaugsmo ar malonumo. Kodėl į jas vykstate?

- Kiekvienoje mano ekspedicijoje yra daug pakilių ir sunkių akimirkų, šių potyrių kontrastas galutinį įspūdį subalansuoja – ekspedicijos metu patiriu didžiulį diapazoną skirtingų patirčių. Ir nors ekspedicija nėra smagi, tai nereiškia, kad ji nėra vertinga, prasminga ar patenkinanti.

Benas Saundersas
Neseniai man patarė paskaityti knygą „One crowded hour“ (liet. - „Viena perpildyta valanda“), kurios esmė: geriau viena gerai nugyventa valanda, nei visas gyvenimas pilnas baimių ir apgailestavimų, kad nedarote to, ko norite. Žinoma, aš nenueičiau taip toli, tačiau tikiu, kad kiekvienas žmogus turi tik vieną gyvenimą ir viskas.
Daugybė dalykų, kuriuos žmonės daro, ar tai būtų maratono įveikimas, ar vaiko gimdymas, gali būti pakankamai sunku ir skausminga, bet yra vienos magiškiausių patirčių, kurias galite išgyventi. Taip keliaudamas jaučiu ne tik pasitenkinimo, bet ir kančios akimirkų.

- Žmonėms yra svarbus saugumo jausmas, tačiau traukia ir rizika – kaip tai paaiškintumėte?

- Matau skirtumą tarp rizikos ir pavojaus: vykau į Antarktidą ne dėl to, kad žygis buvo pavojingas, bet dėl to, kad ten buvo rizikos elementas. Tikiu, kad kalbant apie bet kurį pasiekimą, visada prisiimate rizikos. Pavyzdžiui, jeigu norite nueiti į pasimatymą, reikia prisiimti pakvietimo į pasimatymą riziką, kas nebūtinai yra pavojinga. Tačiau prisiimant riziką, reikia treniruotis: prieš vykdami į ekspediciją, mes treniravomės ne vienerius metus, naudojome geriausią įrangą, siekėme kuo daugiau saugumo. Nemanau, kad elgėmės nutrūktgalviškai.

Juokinga, tačiau Londone esu buvęs prie mirties kur kas dažniau, nei per 12-a išvykimo į ekspediciją metų, pavyzdžiui, du kartus važiuodamas dviračiu buvau partrenktas automobilio. Saugumo ir stabilumo idėja yra mitas, nes žmonės - trapūs sutvėrimai. Esu laimingas priimdamas rizikas užuot sėdėjęs ramiai, nors ne visada nakvoju palapinėje nežinia kur. Kaip tik dabar įsikuriu naujuose namuose.

- Jūsų manymu, be rizikos daugiau gyvenime nepavyktų pasiekti?

- Sunku tapti geresniu ir laimingesniu žmogumi nieko nedarant, nebent medituojate, bet ir tai yra palyginti disciplinuotas veiksmas. Ko gero, mes, kaip žmonės, nedaug pasiekiame, jei liekame toje pačioje situacijoje daryti tą patį, ką darėme iki šiol.

- Kartais verslininkai, pavyzdžiui, iš Vokietijos ar Skandinavijos, sako, kad stabilumas padeda siekti nuoseklaus augimo. Pavyzdžiui, Vokietijoje neretas atvejis, kad žmogus visą gyvenimą dirba toje pat darbovietėje, tai dažnas atvejis ir Japonijoje. Kaip galima tai paaiškinti?

Benas Saundersas ir Tarka L'Herpiniere'as Antarktidoje
- Visada buvau šiek tiek kitoks verslininkas (juokiasi). Žinoma, kai kalbame apie stabilumą valstybėje, tai yra geras dalykas, džiaugiuosi, kad Škotija balsuodama dėl nepriklausomybės išliko Jungtinės Karalystės dalimi. Kalbant apie žmones, jie sprendimus gali priimti pagal individualius poreikius, tačiau net ir dirbant tą patį darbą visą gyvenimą, vis tiek reikės priimti iššūkių norint tobulėti, o tai visada reikš naujoves ir naujus įgūdžius. Stabilumas yra ne tas pats, kas stagnacija.

- Kaip matote žmogaus gyvybės vertę?

- Neseniai man patarė paskaityti knygą „One crowded hour“ (liet. - „Viena perpildyta valanda“), kurios esmė: geriau viena gerai nugyventa valanda, nei visas gyvenimas pilnas baimių ir apgailestavimų, kad nedarote to, ko norite. Žinoma, aš nenueičiau taip toli, tačiau tikiu, kad kiekvienas žmogus turi tik vieną gyvenimą ir viskas. Be to, jis yra nepaprastai trumpas, tad man vertinti gyvenimą reiškia gerai jį gyventi: ne tik darant tai, ko nori, bet ir stengiantis kuo daugiau duoti kitiems.

- Kokios yra jūsų vertybės, kurių manote niekada neatsisakytumėte?

- Tai - smalsumas, noriu kuo daugiau pamatyti savo akimis, patirti, užuot tik skaityti ar girdėti pasakojimus. Svarbu ištvermė, atkaklumas, tai lemia, kad atsisakau pasiduoti, kai yra sunku. Būtina gebėti užjausti ir būti kilniam. Ekspedicijoje į Antarktidą kiekvienas, kad ir labai mažas kilnumo ženklas, buvo labai svarbus.

- Jei galėtumėte pasirinkti bet ką, ką norėtumėte nuveikti?

- Jei turėčiau burtų lazdelę, norėčiau, kad mano draugai ir šeima pamatytų Antarktidą. Patyriau pasakiškų akimirkų, pavyzdžiui, kai keliavome slidėmis per ten susiformavusius kalnus. Atrodo, niekada neužmiršiu, kai pamačiau nepaprasto dydžio ledyno kalnus - pribloškė ledo kiekis vienoje vietoje, buvau sužavėtas ten esančio gamtovaizdžio. Manau, dalintis yra labai svarbu.

- Ačiū jums už pokalbį.

B. Saundersas rudenį skaitys pranešimą tarptautinėje konferencijoje „Forum One“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)