Niūriomis pranašystėmis pagarsėjęs ekonomistas N. Roubini mano, kad ateinančius kelerius metus makroekonominė dedamoji Rusijoje bus pakankamai stabili, nes valstybė nusprendė ne glaistyti pinigais išorinį šoką, o prisitaikyti prie jo.
N. Roubini teigimu, išmintinga politika suteiks galimybę išvengti infliacijos įsibėgėjimo ir biudžetinio deficito, o jau šiais arba ateinančiais metais galima tikėtis šiokio tokio ekonominio atsigavimo, rašo rbc.ru.
Vis dėlto atsigavusio ekonomikos augimo potencialas neviršija 1,5-2 proc. ir be reformų jo paspartinti tikrai nepavyks. Dalis reformų Rusijoje, anot N. Roubini, jau vykdomos, tačiau tai daroma per lėtai, nespėjant taikytis prie globalinės ekonomikos pokyčių.
Konservatyvioji Rusija
Dėl devalvacijos Rusijos bendrovės tapo konkurencingesnės, tapo įmanoma sumažinti importuojamų prekių kiekius. Anot ekonomisto, šaliai kylantis iššūkis susijęs su tuo, ar ji sugebės eksportuoti konkurencingas prekes į užsienį. Šiam tikslui pasiekti vien devalvacijos nepakanka, reikalingos technologijos, leidžiančios prekėms konkuruoti pasaulinėje rinkoje.
N. Roubini neabejoja, kad šio tikslo siekimas pareikalaus iš Rusijos bendrovių operatyvios restruktūrizacijos.
Bumas baigėsi
N. Roubini teigimu, 2003-2013 m. besivystančios rinkos augo dėl trijų globalinių veiksnių. Pirma, metinis Kinijos ekonomikos augimas siekė 10-11 proc. Ši šalis iš paskos tempė kitas šalis pasitelkusi taip pat ir didžiulę resursų paklausą. Antras veiksnys – fiksuotas žaliavų kainų bumas. Galiausiai po pasaulį apėmusios finansų krizės Europa ir JAV perėjo prie „kiekybinio sušvelninimo“ politikos. Tokiu būdu išlaisvintas likvidumas, perėjęs į besivystančias rinkas, kuriose pelningumas buvo kur kas didesnis.
Šiame kontekste besivystančios valstybės galėjo sau leisti stimuliuojančią ir fiskalinę politikas. Biudžeto deficitas, kreditinio likvidumo bumas, fiskaliniai stimulai – dėl visų šių priežasčių kilo dirbtinis augimas, o šalių valdžios gavo progą be struktūrinio ekonomikos reformavimo pateisinti valstybinio kapitalizmo modelį Kinijos pavyzdžiu, su protekcionizmu ir atitinkamomis reformomis. Tokia situacija buvo būdinga Kinijai, Rusijai, Indijai, Brazilijai, Argentinai, Venesuelai ir reiškė į rinką orientuotų reformų atsisakymą.
Vis dėlto dabar veiksniai, visus šiuos metus palaikę besivystančias ekonomikas, veiks priešingai ir trauks žemyn.
Kinijos ekonomika ateityje augti gali tik 5 proc. per metus. Žaliavų kainų bumas baigėsi, o pasaulyje atsirado daugybė naujų gavybos pajėgumų dėl skalūnų dujų bumo, naujai aptiktų atsargų Pietų Amerikoje, tiek ir dėl tokių valstybių kaip Kenija, Uganda ir Mozambikas turimų resursų. Maža to, artimiausiu metu JAV federalinis rezervas imsis kiekybinio švelninimo programos užbaigimo. N. Roubini teigimu, šių metų gruodžio mėn. arba ateinančiais metais Federalinis rezervas imsis palūkanų normos kėlimo, o tai reiškia, kad pinigai bus nukreipti atgal į rinkos vystymąsi.
Kokybė, o ne kiekybė
Dėl šio veiksnių veikimo krypties pasikeitimo Pietų Amerikos šalių (Argentinos, Venesuelos, Čilės, Peru ir Kolumbijos) ekonomika sulėtėjo. Ekonomikos sulėtėjimo neišvengė taip pat ir Rusija, kurioje situaciją dar labiau pablogino sankcijų ir atsakomųjų sankcijų taikymas, bei Ukraina, kur kartu su karu visa tai sukėlė ekonomikos griūtį bei nestabilius įsiskolinimus. Suprastėjo taip pat ir Azijos valstybių (Indijos, Indonezijos, Malaizijos) bei Afrikos (Nigerijos, Angolos, Mozambiko) perspektyvos.
Stabilesnę situaciją pavyko išsaugoti toms valstybėms, kurios ėmėsi struktūrinių reformų, t. y. Meksikai su prezidentu Enrique Pena Nieto ir Indijai, kur išrinktas naujas ministras pirmininkas Narendra Mondi. Jei anksčiau pateiktos pasaulinės ekonomikos augimo prognozės siekė 4 proc. (išsivysčiusių šalių ekonomikai prognozuotas 2 proc., o besivystančių šalių ekonomikai – 6 proc. metinis augimas), tai dabar sumažėjus besivystančių šalių augimo potencialui iki 4 proc. bendras prognozuojamas pasaulinės ekonomikos augimas tesiekia 3 proc.
Be to, N. Roubini pabrėžė, kad svarbu nepamiršti apie kokybinius ekonomikos augimo aspektus, o ne tik akcentuoti kiekybinius. Ekonomikai augant net ir tik 5 proc. Kinija gali pasiekti visišką užimtumą, tačiau aukštas pramoninio užterštumo lygmuo, maisto produktų saugumo problemos ir pan. paverčia Kiniją sulėtinto veikimo bomba daugybės žmonių, ateityje susidursiančių su sveikatos problemomis, kontekste. „Esminė užduotis – kokybiškesnis, o ne didesnis augimas“, - reziumavo ekonomistas.
