Marija ir Dmitrijus Silničenkos Lietuvoje atsidūrė prieš dvejus metus, kai Donecke prasidėjo kariniai veiksmai. Tada gimtinėje šeimai priklausė neseniai veiklą pradėjusi įmonė, užsiiminėjusi vandens šildytuvų ir vandens valymo sistemų aptarnavimu.

Toliau vystyti verslą tapo nebeįmanoma

„Donecke mums priklausė įmonė, kurioje dirbo 5 žmonės. Mes su vyru taip pat buvome įforminti dokumentuose. Verslas ėjosi neblogai, viskas klojosi šauniai, visiems buvo gerai – tik tada prasidėjo tas nelemtas karas. Mūsų jis tiesiogiai nepalietė, nors niekas iš artimųjų ir nežuvo, būtent ten, kur gyvename, ir vyko kariniai veiksmai. Vystyti verslą tapo nebeįmanoma“, – skausmingai prisimena ukrainietė.

Anot ukrainietės, šeima vienbalsiai apsisprendė keltis kitur, tačiau galimybės kraustytis į vakarinę Ukrainos dalį nesvarstė.

„Mes iš Donecko, todėl patys ukrainiečiai mūsų nemėgsta. Juk visi galvoja, kad būtent mes tą karą ir pradėjome, kad esame išdavikai. Persikelti į Kijevą taip pat nebuvo jokios prasmės, nes tada atrodė, jog karas gali pasiekti ir sostinę – viskas nuo Maidano ir prasidėjo. Dieve, gyvenome sau ir net baisiausiame košmare nebūtumėme susapnavę, kad prasidės karas. Labai nerimavome dėl įvykių sostinėje, o neilgai trukus tas siaubas pasiekė ir mus... Nepaisant to, nepraradome vilties, kad viskas gana greitai pasibaigs, todėl atvykome pas giminaičius į Lietuvą perkentėti to sunkaus meto“, – Marija.

Moteris teigia, kad į persikraustymui į Lietuvą išnaudojo dalį šeimos santaupų.

„Esame iš Donecko, todėl Lietuvos pareigūnai leido mums čia pragyventi metus, tai numano D kategorijos viza, kurią mums išdavė. Vis nuvykdavome į Ukrainą, stebėjome situaciją, domėjomės, kas vyksta. Tikėjome, kad, pasitaikius progai, galėsime grįžti – norėjome ir toliau užsiimti verslu, kurį gimtinėje kūrėme tiek metų. Deja, Ukrainoje situacija tik blogėjo. Mūsų bičiuliai, likę ten, taip pat kėlė sparnus – kas į Lenkiją, kas į Lietuvą. Taip, dalis atvyko kartu su mumis – į Lietuvą“, – konstatuoja moteris.

Sprendimas pradėti verslą Lietuvoje


Galiausiai šeima nusprendė imtis verslo Lietuvoje – įsteigti uždarąją akcinę bendrovę. Tai padėjo gauti leidimą gyventi ir perkelti verslą į naujus namus.

Tada šalyje jau galiojo vadinamoji „trijų lietuvių“ taisyklė. Tai reiškia, kad užsieniečiai, norintys Lietuvoje užsiimti verslu, privalo užtikrinti darbo vietas bent trims Lietuvos piliečiams arba turintiems nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje.

„Lietuvoje mes įsigijome jau įsteigtą įmonę, nes kitos galimybės mums kaip užsieniečiams nebuvo. Pasamdėme tris lietuvius – to reikalavo įstatymas. Štai jau septynis mėnesius ir kankinamės. Juk dar tik pradėjome stotis ant kojų. Mums trijų žmonių net nereikėjo.

Tereikėjo vieno santechniko, kuris ir vienas kuo puikiausiai susidorojo su visais užsakymais. Juk kol kas užsakymų turime mažai, kovojame su konkurentais. O čia mokėti dar dviem darbuotojams – tie žmonės sėdėjo biure, tai ateidavo, tai išeidavo, o mokėti mokesčius ir atlyginimus juk teko iš tikrųjų“, – rankomis skėsteli moteris.

Liepos pradžioje Lietuvos Respublikos Seimas asmenims iš trečiųjų šalių palengvino leidimų gyventi ir dirbti Lietuvoje gavimo tvarką.

Nuo dabar Lietuvoje verslą vykdantys užsieniečiai savo darbuotojams privalo mokėti ne mažiau dviejų vidutinio mėnesių algų dydžio atlyginimą , nors ši taisyklė negalioja šalyje verslu jau užsiimantiems užsienio valstybių piliečiams. Iš įstatymo buvo išbrauktas prieš dvejus metus į jį įtrauktas reikalavimas užsieniečiams būtinai įdarbinti 3 žmones. Įstatymas turėjo įsigalioti 2017 metų sausį, tačiau jo projektą dar turi patvirtinti Lietuvos Respublikos prezidentė. Liepos 13 dieną prezidentė šį įstatymo projektą vetavo – jo ateitis lieka neaiški.

„(...) Jeigu įstatymo projektas vis dėl to nebus priimtas, mes su vyru išvyksime į Lenkiją, ten toks reikalavimas netaikomas“, – interviu DELFI sakė Lietuvoje verslą turinti Donecko gyventoja.

Dėl pabėgėlio statuso nesikreipė

Remiantis Lietuvos migracijos departamento duomenimis, 2014 metais papildoma dvejų metų apsauga buvo suteikta 31 Ukrainos piliečiui. Šis statusas buvo suteiktas Ukrainos piliečiams, atvykusiems iš karo apimtų regionų, įskaitant ir Donecką.

„Savo ateitį siejame tik su Lietuva, norėtume čia pasilikti. Juk Ukrainoje bent kol kas perspektyvų nėra, niekas nežino, kada ten padėtis pagerės? Tiesą sakant, gerbiu tiek ukrainiečius, tiek rusus. Labai norėčiau, kad pasaulyje būtų taika“, – per interviu sakė Marija.

Šiais metais pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga neskirta nė vienam Ukrainos gyventojui. Marija sako, kad nei jai pačiai, nei šeimai mintis prašyti pabėgėlių statuso nekilo.

„Prašyti pabėgėlio statuso mes negalvojome, tačiau tokį pateikė mūsų bičiuliai. Jiems buvo suteikta galimybė čia gyventi dvejus metus, jie netgi gavo finansinę paramą. Mes atidarėme įmonę, teko kaip reikiant pavargti. Viską, ką pavykdavo uždirbti, iš karto išleisdavome, juk pirmuosius keturis mėnesius mokėjome atlyginimus ir mokesčius vien todėl, kad taip reikia, nors užsakymų visai neturėjome.

Nepaisant to, nenorėjome prašyti pabėgėlio statuso, nes esame savarankiški žmonės, turime rankas ir kojas, nenorėjome užsikarti valstybei ant sprando. Dėl šios priežasties mes iš karto ėmėme svarstyti galimybę, kaip čia likti ir užsidirbti patiems. Deja, bet mūsų draugams, pasibaigus tiems dvejiems metams, teko grįžti į Ukrainą. Mes turime savo verslą, gauname vis daugiau užsakymų“, – džiaugiasi verslininkė.

Tenkina tiek sąlygos verslui, tiek mokesčių sistema

„Mums patinka čia užsiimti verslu, žmonės labai geranoriški. Palanki mokesčių sistema. Jeigu ne tas reikalavimas būtinai įdarbinti tris lietuvius, viskas būtų tiesiog puiku. Mokesčiai leidžia galvoti apie verslo vystymą ir kurpti ateities planus. Mūsų verslas labai perspektyvus, vandens šildytuvus turi dauguma namų ūkių, o gerų specialistų, kurie atvyktų į vietą, ir, užuot už 200 eurų pakeitę visą plokštę, šildytuvą galėtų gerokai pigiau sutaisyti, labai trūksta“, – teigia ukrainietė.

Moteris kartu su vyru intensyviai mokosi lietuvių kalbos, lanko kursus, tačiau bent kol kas lietuviškai kalba gana sunkiai.

„Pradedi su klientais bendrauti rusiškai, pasisakai, kad esi iš Ukrainos, o jie sureaguoja tiesiog nuostabiai. Pastebėjau, kad, sužinoję, jog aš iš Ukrainos, o ne iš Rusijos, lietuviai mane priima labai šiltai. Čia gyvenu jau dveji metai, dar nė karto neteko susidurti su nedraugišku požiūriu“, – konstatuoja Marija.

Anot moters, šeima daugiausia bendrauja su į Lietuvą atvažiavusiais ukrainiečiais ir lietuviais, „įsilieja į Lietuvos gyvenimą“.

„Lietuva taip palaiko Ukrainą, man tai labai patinka! Kai lankiausi Seime, ir ten mane priėmė labai šventai. Labai malonu. Savo ateitį siejame su Lietuva, norėtume čia pasilikti, juk Ukrainoje bent kol kas nėra jokių perspektyvų, niekas nežino, kada ten padėtis pagerės? Čia užsiimame rimtu verslu, į kurį investuojame, tad nesinorėtų migruoti iš vietos į vietą. Tiesą sakant, labai gerbiu tiek ukrainiečius, tiek rusus. Labai norėčiau, kad pasaulyje būtų taika“, – sako moteris.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (950)