Tik labai maža dalis šalies gyventojų ryžtasi investuoti į meno kūrinius. Taip iš esmės yra dėl to, kad nėra lengva perprasti šios rinkos subtilybes. Lietuviams daug paprasčiau uždirbti pinigų investuojant į akcijas, vertybinius popierius ir nekilnojamąjį turtą. Kita priežastis – įsigijus kūrinių dar reikia investuoti į jų apsaugą ir tinkamą laikymą, o tai gana brangu.
Meno rinkos agentūros direktorės daktarės Simonos Makselienės teigimu, norinčiųjų papildyti savo investicijų portfelį meno kūriniais daugėja.
„Profesionalių investicijų į meno kūrinius rinka Lietuvoje dar tik formuojasi, bet besidominčiųjų šiuo pinigų „įdarbinimo“ būdu ratas plečiasi, – tvirtino S.Makselienė. – Tačiau pasiryžusiesiems išbandyti savo jėgas ir skonį meno kūrinių rinkoje teks būti kantriems, nes tai – ilgalaikė investicija.“
Pasak S.Makselienės, investuoti reikėtų bent dešimčiai metų. Pavyzdžiui, per tokį laikotarpį investavusiųjų į vadinamosios Kiolno grupės menininkų kūrinius investicijų vertė iki 2006 metų išaugo beveik 8 kartus.
Tradiciškai investicija į meno kūrinius laikoma stabilia ir saugia, nesunkiai įveikianti infliaciją ar akcijų krizes. Tačiau ir čia egzistuoja konservatyvi, subalansuota ir rizikinga investavimo kryptis. Konservatyvūs investuotojai linkę rinktis laiko patikrintus antikvarinius kūrinius.
„Jauno nežinomo menininko kūrinį įsigyti tikintis, kad tai neatrastas talentas, kurio darbai ateityje kainuos didžiulius pinigus – jau rizikinga investicija. Nustatyti, kuris iš tokių naujokų turės išliekamąją vertę ir po 50 metų – nėra lengva“,– perspėjo daktarė.
Pirmoji investicija į meno kūrinį dažniausiai tampa ir naujo pomėgio pradžia – toks investuotojas ima domėtis menu, lankytis galerijose, dalyvauti aukcionuose, bendrauti su autoriais, prašyti menotyrininkų konsultacijų. Tačiau net ir puikus šios srities išmanymas dar nepasaugos nuo investicijų rizikos.
Kolekcionavimas trukdo
S.Makselienė pažymi, kad investuotojui į meną svarbu netapti kolekcininku, kitaip tariant – neprisirišti prie įsigytų kūrinių.
„Darbas turi praslysti tarsi smėlis pro pirštus – investuotojas pasiima grąžą ir palinki darbui sėkmės“, – klubo „Pinigų srautas“ organizuotame seminare prieš kelias dienas sakė S.Makselienė. Anot jos, investavimas į meną nėra išskirtinai turtingųjų privilegija. Galima pradėti ir turint kelių tūkstančių litų kapitalą – pirkti grafikos ar mažesnio formato kūrinius, nes jie pigesni. O brangiausiai įkainojamų Lietuvos autorių (pvz., Antano Gudaičio) kūriniai gali būti vertinami ir daugiau nei 100 000 litų.
„Domėkitės, gilinkitės tarkitės su profesionalais, tačiau kur investuoti, apsispręskite pasikliaudami savo estetiniu skoniu“, – apibendrino S.Makselienė.
Būna „burbulų“
Kaip ir bet kurioje kitoje investicijų rinkoje, čia gali susiformuoti kainų „burbulai“. Tiesa, inertiškoje meno kūrinių rinkoje jie laikosi gerokai ilgiau – gali ir dešimtmečius. Štai bendrąsias meno rinkos tendencijas atspindintis indeksas „Artprice Global Index“ praėjusio dešimtmečio pradžioje buvo pakilęs į rekordines aukštumas, tačiau „burbului“ subliuškus kainos į buvusį lygį sugrįžo tik 2004 metais.
Renkantis investiciją į meno kūrinį, reikia atsižvelgti į kriterijus, kurie lemia jo vertę: medžiagų savikainą, meninį estetinį įvertinimą, retumą, autentiškumą, autoriaus vardą, prestižą, pardavimo istoriją. Kuo kūrinys retesnis ar autorius garsesnis, tuo jo vertė didesnė. Ji gali padidėti po autoriaus mirties, mat daugiau kūrinių tas žmogus nesukurs.
Tačiau specialistai pripažįsta, kad objektyviai nustatyti kūrinio vertę Lietuvoje nelengva – nepriklausomų ekspertų nėra. Tad sandorio vertę neretai lemia subjektyvus pirkėjo ir pardavėjo požiūris. Egzistuoja ir tam tikros mados – štai pastaruoju metu vykusiuose aukcionuose paklausūs buvo modernistinės dailininkų grupės „Angis“ nario Rimvydo Jankausko (Kampo) darbai.
Sandorių sostinė –Vilnius
Populiariausias 2007-ųjų Panevėžio dailininkas – 49-erių Romualdas Petrauskas. Tapytojas šalies ir užsienio parodose dalyvauja nuo 1985 metų. Yra pelnęs tarptautinių apdovanojimų miniatiūrų parodose Australijoje ir JAV.
Tačiau ir jam tenka pripažinti, kad Panevėžys yra profesionalios meno rinkos užribyje. Populiaraus dailininko teigimu, didžioji dalis meno sandorių sudaroma Vilniuje.
„Šis miestas yra ta vieta, kur vieni meną gali sėkmingai parduoti, kiti – į jį sėkmingai investuoti, – „Verslo vartams“ sakė R.Petrauskas. – Šalies meno rinka dar tik embriono stadijos, ir tam, kad ji taptų gerai matoma ir vertinama, turės praeiti dar nemažai laiko.“
Asmeninių finansų valdymu besidominčiuosius vienijančio klubo „Pinigų srautas“ analitikas Rimantas Pilibaitis pritaria tokioms mintims. Jo manymu, profesionali meno kūrinių rinka iš tiesų dar tik formuojasi, o Vilnius pelnytai vadinamas tos rinkos ledlaužiu.
„Tik pernai buvo surengti du pirmieji profesionalūs meno kūrinių aukcionai. Iš viso nuo nepriklausomybės atkūrimo buvo tik dešimt įvairių meno kūrinių pardavimo akcijų, – „Verslo vartams“ teigė R.Pilibaitis. – Būtent profesionalūs aukcionai padeda tinkamai suformuoti meno rinką ir išryškinti kainų tendencijas.“
Kol kas, anot pašnekovo, labai daug sandorių vyksta menininkų namuose. Pirkėjai dažniausiai tariasi su dailininkais ir perka tiesiai iš jų. Tai rizikinga, nes Lietuvoje per pastaruosius metus šalies dailės kūrinių kainos šoktelėjo net 20 kartų, ir tai ne visada atspindi tikrąją situaciją rinkoje.
„Pirkti iš rankų gali tik patirties turintis profesionalus investuotojas. Pradedantiesiems yra reali grėsmė permokėti ar net nusipirkti meno kūrinį „be ateities“, – perspėjo R.Pilibaitis. – Kūrinio vertę ir paklausą lengviausiai patikrinti aukcionuose.“
Investuotojų mažai
Aukštaitijos sostinėje besidominčiųjų meno rinka gerokai mažiau nei Vilniuje. Daugelis jų perka meno kūrinius savo kolekcijoms arba dovanoti. Vis dar nemažai tokių pirkėjų mano, kad žinomų autorių tapybos darbus galima įsigyti už kelis šimtus litų. Tikrų investuotojų ar daugėja, tačiau ne tiek, kad būtų galima šnekėti, kad miestas pateko į profesionalios rinkos zoną.
„Į mus kreipiasi nemažai žmonių informacijos apie vieną ar kitą garsų Aukštaitijos menininką. Patarimų ir konsultacijų nori ne tik panevėžiečiai, bet ir privačių sostinės dailės galerijų savininkai, – „Verslo vartams“ sakė Panevėžio dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė. – Tačiau tokių, kurie nori įsigyti meno kūrinį tikėdamiesi ateityje pelno, yra mažuma.“
Dažniausiai Dailės galerijoje apsilanko žmonės, kurie nori dovanos sau ar kitiems. Tačiau įsigijusieji vertingą meno kūrinį, net jeigu jį ir perka savo kolekcijai, anot pašnekovės, iš esmės taip pat yra investuotojai. Tik neaišku, ar investiciją garantuoja pelno maržą.
Panevėžio dailės galerijos direktorė sako negalinti išskirti populiariausios investuoti meno krypties. „Perka ir tapybą, ir skulptūrą, ir akvarelę, ir grafiką. Priklauso nuo to, kiek žmogus gali išleisti pinigų, – įsitikinusi J.Lebednykienė. – Mes suteikiame apie dailininkus informaciją ir suvedame pirkėją su juo.“
Pati galerija taip pat pardavinėja meno kūrinius. Tačiau tai nėra pagrindinė viešosios įstaigos funkcija. Pirkėjai neretai tiesiogiai tariasi su dailininkais ir perka tiesiai iš jų. Todėl sunku pasakyti, kiek Panevėžio menas vertas rinkoje. Remiantis neoficialiais šaltiniais, Panevėžio tapytojų darbai vidutiniškai kainuoja 2 tūkstančius litų. Garsesnių autorių – nuo 8 tūkstančių iki 15 tūkstančių litų.
