Istorija, kaip skambiu vardu pavadintas Komunikacijos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vadovas "Sodroje" pasijuto esąs aukščiau įstatymų - tik maža ilgos virtinės grandinėlė. Ponas visiškai atskleidė savo suvokimą apie tą komunikaciją (bendravimą) pareikalavęs, kad net į klausimus žodžiu ar telefonu būtų atsakinėjama "raštu suderinus tekstą ir turinį".
Tiek to, palikime ramybėje "teksto" ir "turinio" semantinius skirtumus. Tačiau "komunikuojantis" ponas net nesivargino sužinoti, kad neseniai Vyriausybė įpareigojo valdininkus atsakinėti į bet kurio piliečio (taigi ir žurnalisto) skambučius iki trečiojo skambtelėjimo ir – būtinai maloniai prisistačius – iš esmės atsakyti į klausimus. Taigi trečiaeilis valdininkėlis iš "Sodros" nutarė ir pats ignoruoti jį įdarbinusios Vyriausybės sprendimus, ir net drausti labiau įstatymus gerbiantiems kolegoms juos vykdyti. Na, bet koks ponas, toks ir tarnas.
"Sodros" istorija tikrai ne unikali. Visa dabartinės Vyriausybės bendravimo, taigi ir su žiniasklaida, politika – vienpusė. Valdžia sugalvoja, kad, pavyzdžiui, daro Saulėtekį ar kovoja už laisvą ir skaidrų privatizavimą ir kas kelintas mėnuo apie tai sukviestiems žurnalistams praneša. Tarpeliuose tarp tų oficialių renginukų ta pati žiniasklaida randa ir pirštu parodo - ne, ne taip viskas paprasta šioje karalystėje. Valdžia tyliai tyliai nuryja piliulę - ir vėl oficialiame renginėlyje pergalės vėliavas kelia.
Dešimtys VŽ aprašytų istorijų parodė, ko iš tiesų vertas visas tas Saulėlydžio–Saulėtekio šurmulys. Finansų ministerijos valdininkai atiduoda Turto bankui administruoti 3 mlrd. Lt blogųjų paskolų, išduotų su tų pačių valdininkų palaiminimu, o patį banką išmeta iš jam nuosavybės teise priklausančių patalpų. Atspėkite - kiek naujų Finansų ministerijos pareigūnų ir su kokiomis algomis įsitaisys patalpose, kuriose iki šiol sėdėjo 150 žmonių? Ir dar atspėkite - ar kaip nors valdžia paaiškino, kaip minėtas aktas su taupymo politika ir Saulėlydžiu siejasi. O gal nesisieja?
Arba vėl. Aptinka VŽ , kad Premjeras, norėdamas kuo greičiau (ir, matyt, skaidriau) parduoti "Lietuvos telekomo" akcijas, suteikia būsimiems pirkėjams išskirtinių teisių, pažeidžiančių konkurencijos principus. Kaip manote - paaiškina savo elgesį Premjeras? Nuostabos kupinu pareiškimu (po keleto mėnesių) jis savo ministro teiraujasi, kiek tai kainuos, nors to klausti derėjo prieš pasirašant laišką-garantiją.