Ji turi 150 darbuotojų, jų algų vidurkis viršija 1,2 tūkst. Eur neatskaičius mokesčių, bet geriausiems mokama ir 2–3 tūkst. Eur „į rankas“.
Vis dėlto net ir dažnam vietiniui įmonė mažai žinoma, nes kam gi reikia gaminių, kurių dydis kaip dviejų aukštų namas, o matmenų paklaida kaip plauko storis?
Važiuojant iš Marijampolės kirtus magistralę „Via Baltica“ galima pasiekti Mokolų kaimą. Čia, kaip ir daugelyje kitų vietų Lietuvoje, galima rasti tarybinius laikus menančių fermų pastatus.
Jeigu ne aptverta ir filmuojama teritorija, galėtum pamanyti, kad tai dar viena automobilių remonto įmonė. Vis dėlto įžengus į modernizuotas patalpas ir sužinojus, kiek kainuoja čia esanti metalo apdirbimo ir matavimo technika, toks įspūdis kaipmat išgaruoja.
„Prieš dvidešimt metų dviese verslą pradėjome garaže su paprasčiausiomis staklėmis“, – pasakojo bendrovės „Stevila“ vadovas ir vienas iš savininkų Vilius Senkus.
Jis prisiminė, kad nedaug trūko, kad vietoje metalo apdirbimo su bendraminčiais būtų pradėję gaminti makaronus. Pusė įmonės akcijų priklauso jam kartu su žmona, o kita pusė – vokiečių šeimai, su kuria susipažino dar studijų laikais.
Bendrovėje gaminami patys įvairiausi gaminiai gerai žinomoms įmonėms – pradedant didžiuliais stovais, skirtais lėktuvų variklių remontui, maisto pramonės mechanizmais ir baigiant itin preciziškomis medicinoje naudojamomis sąnario tvirtinimo detalėmis iš titano.
Darbuotojų ieško patys
Paklaustas, kaip atsirenka darbuotojus, ar dėl emigracijos jų netrūksta, „Stevilos“ direktorius neslėpė, kad įmonė darbuotojų ieško ir apmoko pati. Tačiau jeigu specialistų būtų daugiau, verslą plėsti būtų galima greičiau.
„Įdedam skelbimą, žmonės pažįsta žmonės, yra jų draugai. Mūsų gamybos direktorius renka kelias grupes per metus ir moko. Net jei žmogus ir turi techninių žinių pagrindą, paprastai visko neturi, tai mes papildomai apmokome.
Jeigu rengtų profesinės, gal ir lengviau būtų, bet galiausiai Marijampolėje nėra ką mokytis. Žinau, Alytuje yra artimiausias profesinis centras, kuriame rengia tekintojus – frezuotojus, bet nė vienas neatėjo, kuris būtų jį baigęs.
Čia bendra bėda Lietuvoje: baigia universitetą – dirba šlavėju, baigia profesinę – dirba kokiu nors inžinieriumi. Viskas tiek susiblaškę, kad žmogus pabaigia tą savo mokslą, bet kad dirbtų pagal specialybę, kiek tokių bus? Du procentai? Nors pas mus tokių tikrai yra“, – kalbėjo direktorius.
Jis skeptiškai vertino dabartinę Lietuvos švietimo sistemą – esą mokslininkų darbą reikėtų vertinti pagal tai, kaip jų parengti specialistai sugeba įsitvirtinti darbo rinkoje.
Uždirba beveik kaip Berlyne
„Tie, kurie gerai dirba, tie užsidirba, gal kiek mažiau nei Berlyne, bet netoli to. Kaip sakiau, mokame už padarytą darbą, už rezultatus. Aišku, žmonių atlyginimai skiriasi, priklauso ir nuo jų kvalifikacijos. Pas mus žmonės gali uždirbti iki 2 tūkst. Eur ir daugiau“, – pasakojo V. Senkus.
Tokie atlyginimai būtų konkurencingi ir didmiesčiuose – Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, ką jau kalbėti apie Marijampolę. Taigi gal taip pavyksta žmones sulaikyti nuo emigracijos?
„Pas mus yra ir sugrįžusių, ne tik kad sulaikome. Viena darbuotoja Norvegijoje gyveno trejus metus ir sugrįžo čia dirbti. Tik nereikia dūsaut. Ten nuvažiavęs žmogus aria, bet ir čia jeigu dirbi, užsidirbi.
Bet jei ateina „kleckas“, kaip čia vienas buvo, klausiam, ką nuveikei, sako, aš čia buvau, jis žiūri, nėra ką pasakyti, bet aš čia buvau. Paskui kaip anekdotas tapo – pinigus gauni dėl to, kad pabuvai, – šyptelėjo verslininkas. – Iš mano pusės požiūris, kad žmonės turi jaustis kaip namie, turi žmonėms patikti tai, ką jie daro. Tada iš lėto judi ir kažkas gaunasi, o už gerą darbą gerai apmokama“.
Koks tikslas mokyti agurkų laistymo?
Verslininkas neslepia, kad kai kurie įrenginiai pirkti pasinaudojus ES parama, tačiau daugiausia į verslą investuota naudojant nuosavas ir iš dalies skolintas lėšas.
„Kaip sakyti, parama gerai, bet viską už savo pinigus – kai ką skoliname, bet be europinių. Dabar paskutinė paramos dalis, mano akimis žiūrint, yra vagystė. Kai po daugelio metų kas nors tikrins, pamatys, kad funkcionieriai viską „paleido“ mokymams. Jei perki stakles, tai yra daiktas padėtas, dirbs 30 metų, o jei mokysiu, kaip agurkus laistyti? Na, kokia prasmė?
Sakau, reikia žmonėms duoti pinigus darbo priemonėms, o jau mokymus mes patys nusipirksim. Kai ateina „paraminiai“ mokyti, tau vienodai piešia, ar jis moko, ar nemoko. Paprašė, ar gali pasirašyti, čia tave mokiau, o jei jau pats imu mokytoją, tai jam duosiu pinigų, kai tikrai išmokys“, – svarstė pašnekovas.
Jo įsitikinimu, dabar nemaža dalis ES lėšų eikvojama nereikalingiems mokymams, įvairioms galimybių studijoms ir programos, tačiau kur kas naudingiau jas būtų investuoti į gamybą.
Konkuruoja ne pigumu, o kokybe ir lankstumu
Jo teigimu, iš kokybiškų medžiagų preciziškai pagamintos detalės tarnauja kur kas ilgiau. Apie 95 proc. visos produkcijos yra eksportuojama – daugiausia į Vokietija, Šveicariją, Olandiją, Austriją, Daniją, tačiau ir į Tailandą, Kiniją netiesiogiai ir į Rusiją.
Pernai bendrovės apyvarta buvo apie 9 mln. Eur, šiemet planuojamas apie 10 proc. jos augimas. Galbūt eksportuoti tiek daug pavyksta dėl to, kad Lietuvoje gaminti yra pigiau, tad ir parduoti galima už mažesnę kainą?
„Nebe. Kaip pasakyti, kad labai daug pigiau, tai tikrai nėra. Įrengimai tie patys, medžiagas atsivežame vokiškas, įrankiai tie patys – viskas tas pats. Titanai, plienai, bronzos – viskas tik sertifikuota.
Jei čia pirktų tik dėl pigumo, tai ne. Greitai pradėtų pigiau daryti kiti. Pagrindas yra kokybė. Net jei lygintumėte mus su kokia nors mažesne Vokietijos įmone, tai ir ten gali būti pigiau. Klausimas, ko užsakovui reikia.
Jei lyginsi su tokia pačia į Vokietijos įmone, dirbančia su tokiomis pačiomis sertifikuotomis matavimo mašinomis, su tokia kokybės sistema, tai mes būtume gal kiek pigesni, bet ne visiems reikia pigumo, svarbu ir kokybės. Taigi balansuojame tarp kokybė aukštumų ir vidutinio poreikio, lankstumo ir patikimumo“, – neišsisukinėjo pašnekovas.
Jo teigimu, galima gaminti ir iš pigesnių medžiagų, su pigesne įranga, tačiau ilgainiui tai nepasiteisins. Jeigu tai koks nors automobilio variklio stūmoklis ar stabdžių diskas, blogiausiu atveju detalę užsakęs servisas bus nepatenkintas, nes negalės pataisyti kliento automobilio.
„Bet įsivaizduokite, kad dėl netinkamos detalės gali visa gamykla nepasileisti laiku. Arba jei atskrenda remontui lėktuvas, ten irgi planuoja remontą, o nusiims detalę, dės kitą, netinka, žinai, kas bus? Riksmas, tragedija, stabdo visą visą procesą, turi lėktuvu ar kitu būdu pristatyti detales, bėda, – kalbėjo V. Senkus.
Direktorius teigė iki šiol prisimenantis atvejį, kai būdamas studentas nusipirko pakelį pieno, o jame buvo tiesiog baltas vanduo.
„Matyt, plovė liniją, nusisuko, užsišnekėjo, neužsuko laiku krano, tai taip ir išėjo su ta kokybe. buvau piktas. Vieno karto užteko ir to pieno piktybiškai daugiau nepirkau, tegul būna truputį brangesnis, bet kokybiškas“, – paaiškino įmonės vadovas.
