Ketvirtadienį žurnalo „Valstybė“ organizuotoje Nacionalinėje ekonomikos konferencijoje kalbėjęs ekonomistas Gitanas Nausėda taip pat daug dėmesio skyrė visuomenės gerovės vertinimui, kuris paremtas gamybos bei paskirstymo rodikliais.
„Paprastas pilietis turbūt visada reaguoja taip pat: kas man iš to bendro vidaus produkto (BVP) didėjimo, jei atlyginimas nedidėja, ar aš neturiu darbo vietos“, - komentavo specialistas.
Pasak G.Nausėdos, verta paminėti ekonomistų grupės, vadovaujamos J. Stiglizo, pasiūlymus, kokiais rodikliais reikėtų vertinti gyventojų gerovę. Rekomendacijose nurodoma, kad gerovei išmatuoti tikslingiau taikyti ne gamybos, o pajamų ir vartojimo rodiklius; gerovę reikėtų vertinti iš namų ūkio perspektyvos bei skirti daugiau dėmesio pajamų ir turto paskirstymo rodikliams; įtraukti į apyvartą „už rinkos“ esančią veiklą; nacionalinės statistikos tarnybos turėtų teikti informaciją, reikalingą gyvenimo kokybės rodikliams apskaičiuoti.
„Gerovės apibūdinimas – tai ne tik materialinis gyvenimo lygis, tai ir išsilavinimas, švietimas, politinis balsas, socialiniai ryšiai, saugumo jausmas ir pan. Gerovė turi būti analizuojama kaip kompleksas, o ne atskiri rodikliai“, - tikino konferencijos dalyvis.
Kaip pavyzdį apie vieno rodiklio abstraktumą, ekonomistas pateikė vidutinį darbo užmokestį: „Jį naudoti galima lyginant su ankstesniais laikotarpiais. Tačiau jis nepasako, kiek dirbantis žmogus uždirba palyginus su kitų šalių gyventojais“, - kalbėjo G.Nausėda. Pavertus atlyginimą eurais, galima palyginti su kitomis šalimis, tačiau ir toks lyginimas nėra tikslus – nes euras Lietuvoje turi ne tokią pačią perkamąją galią, kaip euras Šveicarijoje.
Ar gyvename geriau, ekonomistas bandė atsakyti, žiūrėdamas į gyventojų išlaidų sudėtį. „Palyginti su 1995 m. gyvename geriau, nes maistui ir gėrimams tuomet buvo išleidžiama 57,5 proc., dabar – 26,3 proc. Tačiau išlaidų degalams lyginamasis svoris didėja, nors pagal pagrindinių prekių krepšelį turėtų mažėti“, - teigė G.Nausėda.
Ekonomistas pastebėjo, kad prieškriziniais metais socialinės atskirties didėjimo beveik nebuvo arba jis buvo mažas, tačiau paskutiniu metu socialinė atskirtis labai išaugo. „Taip įvyko, nes minimalaus atlyginimo klausimu buvo be galo daug nenuoseklumo. Tampymasis dėl minimalios algos lėmė tai, kad infliacija sugraužė 16 proc. minimalios algos perkamosios galios“, - įžvalgomis dalijosi finansų specialistas.
Ekonomistas teigė, kad kilti darbo užmokesčiui trukdo didelis nedarbo lygis bei noras išsaugoti konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. „Krizės metais darbo našumas augo sparčiau nei auksiniais metais. Mes pasiekėme darbo našumo santykio gerėjimą konkurencingumo atžvilgiu. Tai paaiškina, kodėl vis dar pavyksta mums konkuruoti tarptautinėje rinkoje“, - aiškino jis.
