Prekyvietėje savo gaminiais poilsiautojus viliojo ir palangiškė Zuzana Lubienė, galinti pasigirti 42 metų gintaro apdirbimo patirtimi. Moters teigimu, Joninės jiems yra atspirties taškas po kurio prekyba tik prasideda. Kol kas jos pelnas nedidelis, penktadienį per 12 darbo valandų ji išsidavė užsidirbusi maždaug 200 litų.
„Į darbą atvažiuoju prieš 8 valandą. Apsiplaunu stalus, apsišluoju, apsivalau. O kiek laiko būnam? Dažniausiai tol, kol šviesu“, - šyptelėjo moteris.
Į turgų atginė nedarbas
Palangoje jau 12 metų prekiaujanti Z. Lubienė nėra paprasta pardavėja. Ji baigusi Klaipėdos 18 profesinę mokyklą, kurioje mokėsi meninio gintaro apdirbimo specialybės.
„Ten buvo vieni statybininkai ir mūsų grupė. Stojome kaip į aukštąjį – po dešimt į vietą buvo, - pasakojo moteris, o paklausta, ar per tiek metų gintaras neatsibodo, tik atsiduso – aš turbūt jau nieko kito nebemoku“.
Iš Plungės rajono kilusi gintaro meistrė pasakojo gintaru susidomėjusi atsitiktinai. Po mokslų ji buvo išsiųsta į Druskininkus, vėliau uždarius dailės kombinatą, kuriame dirbo, nusprendė išsiimti patentą ir pradėjo prekiauti turguje.
Šaltuoju metų sezonu moteris dirba namuose, ruošia gintaro gaminius, su jais dalyvauja parodose, o atėjus vasarai užsiima tik prekyba.
Kainos nuo 20 iki daugiau nei 1000 Lt
„Dabar, kai pakilo gintaro žaliavos kaina, žmonės pradėjo jį labiau vertinti, tačiau kišenės turinys nebeleidžia jo įpirkti. Mūsų nustatyta kaina priklauso nuo to, iš kokios žaliavos gaminys yra pagamintas. Jeigu iš smulkios, jis bus pigus, bet jei iš stambesnio gabalo, automatiškai kyla kaina. Priklauso ir apdirbimas, jeigu šlifuoji mažus gabaliukus, tai nubyrėjimas yra labai didelis, nes išlieka gal apie trečdalis gintaro. Įsivaizduokite, iš kilogramo lieka tik apie 300 gramų to, ką tu gali panaudoti papuošalams“, - kodėl gintaro kainos kasmet kyla teisinosi moteris.
Neapdirbto gintaro karoliai šioje vietoje kainuoja nuo 20 litų, stambesni – apie 30. Brangiausi karoliai ant Z. Lubienės stalo kainuoja 1350 litų. Juose yra net keturi inkliuzai, gintarai šlifuoti pagal senovinį tipažą, vadinamą, slyvos tipą – pailgi, glotnūs, vidutinio dydžio.
„Tik paprasti žmonės tokių prabangių nelabai perka. Domisi užsieniečiai arba antikvariato mėgėjai. O šiaip jaunimas perka šiuolaikiškus, senoji karta – klasikinius karolius. Štai rusams reikia gero ir gražaus dirbinio, kad jis būtų išskirtinis. Kaina jiems nesvarbu. Gaminys turi būti geras tikrąją šių žodžių prasme. Jie vertina darbą iš dūšios. Baltarusiai tokiems gaminiams yra truputi per mažas kaimas“, - apie pirkėjų įpročius pasakojo moteris ir patikino vienų ar kitų klientų neišskirianti, jai svarbu, kad pirkėjas liktų patenkintas, sugrįžtų kitą kartą, todėl neretai taiko ir nuolaidas.
Kasmet gintaro mažėja
Moteris pasakojo gintaro žaliavą perkanti tik iš lietuvių. Daugiausiai šiais klausimais padeda vietiniai palangiškiai, kurie pažįsta vėjus, srovių tekėjimus ir žino, kada gintaras yra išmetamas, arba entuziastai iš Karklės. Tiesa, kartais prekeiviams gintaro atneša ir parduoda jo namuose turėję praeiviai.
„Gintaro palaipsniui mažėja. Šiemet pajūris buvo užšalęs, dėl to negalėjo jo daug išmesti. Paskutinius 4-5 metus kaina tik kyla. Kilogramą smulkios gintaro žaliavos galima nusipirkti už 200 litų, bet už tokį kiekį gali tekti sumokėti ir 5000 litų. Dar didesnės kainos būna gabalų, kurie patys yra po 200-300 gramų“, - pasakojo gintaro apdirbėja.
Dėl kylančių gintaro kainų, kai kurie jo prekeiviai priversti sukčiauti. Galima išgirsti, kad Palangoje gintaras nėra tikras, jog tai tik nudažyta plastmasė. Kaip bebūtų keista, Z. Lubienės teigimu, tokius gandus dažniausiai skleidžia ekskursijas vedantys gidai. Tačiau, anot gintaro apdirbėjos, tai tik mitas ir nepagrįsti gandai, kurie ją labai skaudina.
„Kartais praeinantys gidai pasako, kad mes prekiaujame plastmasės gaminiais ir kad turistai jų nepirktų. Tikrai labai skaudu tai išgirsti. Už kiekvieną tautodailininką galiu galvą dėti, bet yra ir žmonių, kurie gaminius daro kitaip. Į klijų mišinį jie įdeda gintaro gabaliukus.
Nepavadinsi, kad tai visiška klastotė, tačiau kadangi gintaro žaliava brangi, tai renkantis klijų pagrindą, gaminio savikaina išeina mažesnė. Bet būna, kad tai ir pasako, o žmonės vis tiek perka. Labiausiai tai jaunimui patinka tokie gaminiai, nes jie tokie margučiai, šiuolaikiški“, - pasakojo moteris ir patikino, kad ji niekada nesukčiauja, naudoja minimalų kiekį klijų, tad gaminį nušlifavus jų net nesimato.
Gintaras išsiskiria savitu raibumu
Bene žinomiausias būdas, kaip patikrinti, ar gintaras yra tikras, jį padegti ir bandyti užuosti sakų kvapą. Tačiau gatvėje papuošalų deginti nesinori, tad gintaro meistrė patarė dėmesį atkreipti į daug smulkmenų, kurios gali padėti atskirti kopiją nuo originalo.
„Plastmasėje niekada neišgausi to raibumo. Reikia žiūrėti į gintaro žievę, ji skiriasi kiekviename gabaliuke. Gali būti ir žalsvas ar melsvas gintariukas, bet jis turi būti skaidrus. Gintare būna oro burbuliukų arba kerpių gabaliukų, smulkių vabaliukų, matosi sluoksniai. Visa tai išduoda, kad laikai natūralų gintarą“, - patarė Z. Lubienė.
Tiesa, menininkės teigimu, prekybininkų triukas, kad gintaras skleidžia nepaprastą energiją tėra tik masalas prekeiviams vilioti. Jis pati tikina, kad sveikatai gali padėti nebent gintaro rūgštis.
„Čia yra daugiau žmonių įsitikinimas. Nors jeigu sako, kad medį apsikabinus kažkoks efektas būna, energiją gauni, tai ir gintaras daro tą patį. Juk tai medžio sakai“, - patikino gintaro apdirbėja.
