Koperniko knyga buvo pastebėta praėjus keletui metų nuo jos išspausdinimo, o išvados padarytos dar vėliau. Prieš porą mėnesių žmonės, sugebantys skaičiuoti pinigus, paskelbė nesudėtingą apskaičiavimą liudijantį rinkos ekonomikos idėjos bankrotą Lietuvoje.
Paskaičiavimas – jei ES šalių ekonomikos augs taip kaip šiandien, norėdami per dešimt metų pasiekti Vokietijos atlyginimų lygį, turėtume juos didinti kasmet ne mažiau kaip penktadaliu.
Aiškiai neįvykdomas uždavinys. Gal bent teoriškai įmanomas - nepaliaujamai juos didinti 4,5 proc. kasmet. Tada po pusės amžiaus t. y. apie 2065 metais priartėsime prie vokiškų atlyginimų.
Kadangi gyvename toje pačioje ekonominėje erdvėje kaip ir vokiečiai (o be jos būtų dar blogiau), kadangi šioje erdvėje prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas vis mažiau varžomas – tenka pripažinti, kad ir mes, ir mūsų vaikai turėsime vargingų giminaičių statusą. Nebent anūkai pasijus normaliais europiečiais.
Faktas, kurio niekaip nepaneigsi. Belieka ji ignoruoti (tą ir daro sumanesni politikai bei ekonomistai) arba guostis, kad okupacijos metai sugriovė verslą ir moralę. Galima dar kartą kaip užkeikimą skelbti, jog reikia mažinti verslo suvaržymus, bet jokiu būdu neprasitarti kiek konkrečiai tokie pakeitimai padidintų Lietuvos žmonių gerovę. Galima giliamintiškai samprotauti, kad žingsnelis po žingsnelio ...
Yra daug galimybių, bet vienos iš jų Lietuvoje ir ne tik joje vengiama aptarti. O aptarimą tiktų pradėti nuo dar vieno akivaizdaus fakto - Lietuva itin sėkmingai įgyvendino visus savo politinius tikslus. Netgi tuos, kurie prieš ketvirtį amžiaus laikyti veikiau įstabia svajone, nei konkrečių veiksmų programa. Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, totalitariškai valdomas kraštas tapo nepriklausoma, demokratine Respublika, kuri yra ES ir NATO narė.
Nepaisant šių akivaizdžių pasiekimų, laimingų žmonių patenkintų valstybės valdymu, šalies socialine ir ekonomine padėtimi bei savo asmeniniu gyvenimu nėra daug. O tiksliau sakant, t. y. pagal visuomenės nuomonės tyrimų centro „Vilmorus“ šių metų liepos mėnesio apklausą, kurios rezultatai atstovauja Lietuvos gyventojų nuomonę, jų yra 9,7 proc.
Laimingesnis gyvenimas ilgą laiką buvo siejamas su turtingesniu gyvenimu. Vadovautasi nuostata, kuri ne vieną dešimtmetį ar ir šimtmetį nekėlė abejonių – turtingesnis yra ir laimingesnis. O todėl nekėlė abejonių ir kelias į gražesnę ir laimingesnę ateitį – siekti, kad turto nepaliaujamai gausėtų, kad BVP (bendras vidaus produktas) nuolat augtų. Klausimėliai kodėl jis turėtų augti ir augti, kiek jis turi išaugti, kad žmonės pasidžiaugtų gyvenimu, kodėl moderniose šalyse, kuriose pasiektas įspūdingas jo augimas žmonės netapo laimingesni, o neretai tik susidūrė su naujais stresais, nesulaukdavo atsako.
Tačiau dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje R. Easterlin tyrimai, atlikti JAV, parodė, kad BVP pasiekus tam tikrą lygį, kuris jau leidžia valstybę priskirti prie „pirmojo pasaulio“ šalių (Lietuva, beje, irgi joms priklauso), tolesnis BVP augimas nedaro reikšmingos įtakos žmonių, laikančių save laimingais, kiekiui. Vėliau tyrimai kartoti kitose šalyse. Visur rezultatai buvo panašūs ir JAV prezidentui J. Kennedy teko pasakyti: „BVP matuoja viską, išskyrus tai, dėl ko verta gyventi“. Kažkada šie žodžiai nuskambėjo kaip aforizmas. Šiandien jie tapo laimės ekonomikos ir jos principus įgyvendinančios felicitarinės („felicitas“ – lot. laimė) politikos aksioma.
Laimės ekonomika, felicitarinė politika vis dar Lietuvos politikos paraštėje. Lietuvoje vis dar nenorima svarstyti naujų kelių ir naujų požiūrių, renkamasi ir uoliai propaguojama atgyvenusi rinkos idėja, kuri, kaip minėta, tegali pasiūlyti neišvengiamą atsilikimą ir visas jo pasekmes: nusivylimą valdžia ir valstybe, emigraciją, nesibaigiančią socialinio draudimo sistemos krizę ir k.t. Kita vertus, nutylėti laimės ekonomikos idėją tampa vis sunkiau, todėl iš jos jau bandoma pasišaipyti (tai bet kurios idėjos būsimo įsigalėjimo ženklas).
Kritika ir pajuoka remiasi nuomone, kad laimė neišmatuojamas ir yra perdėm asmeninis dalykas, nesusijęs su politika bei ekonomika.
Ar visuomenės laimę galimą išmatuoti? Laimingesnės visuomenės idėja nėra XXI a. išradimas. Daug politikų žadėjo ir žada, kad ką nors nugalėję, kad viską padalinę, kad išlaisvinti nuo valstybės taisyklių ir mokesčių jai, gyventume gerai ir netgi taptume laimingesni. Buvo ir bandančių siūlyti visuomenės tikslu laimę. Antai J. Bentham dar XIX a. rašė siekiamybė yra „daugiausiai gėrio didžiausiam kiekiui žmonių“.
Jam priekaištauta, kad norėdami rimtai vertinti laimės idėją ekonomikoje ir politikoje turėtume išmatuoti laimės kiekį, nes valdai tai ką matuoji. Regis diskusijos apie visuomenės laimės matavimus jau turėjo baigtis. Šiandieną galime rasti nemažai nacionalinių laimės tyrimų, kurie leidžia skirstyti valstybes ir pagal šį požymį. Beje, Lietuvai pagal juos tenka 50-60 vieta pasaulyje.
Drauge su aiškesniu naujų visuomenės tikslų suvokimu pradėta vis aiškiau skirti ekonomikos augimo kiekybę ir kokybę, aiškintis kas ir kam turėtų didėti. Atsirado daugybė naujų rodiklių ekonominiam klestėjimui matuoti, kurie remiasi ne bendra ekonomikos apimtimi, o gyvenimo kokybe, kurie susieja iš pirmo žvilgsnio tolimas sritis – ekonomiką ir psichologiją.
Taigi galimybė įvertinti visuomenės laimę yra, tačiau jos matavimai vis netampa ir netampa valstybinės statistikos dalimi. Kaip pastebi vienas iš tarptautinio judėjimo „Už laimę“ (Action For Happiness) įkūrėjų R. Layard - ir mokslininkai, ir politikai, kuriems bent kiek rūpi visuomenė, daro tą pačią išvadą: iki šiol politika nesirėmė moksliškai pagrįsta laimės ir jos priežasčių samprata, nesiekė jos išmatuoti, o pernelyg rūpinosi ekonominiais ir finansiniais rodikliais. Vengimas skirti valstybės biudžeto mastu nepastebimą sumą jos piliečių laimės įvertinimui nėra atsitiktinumas. Įvertinus tektų nors ką daryti, kad laimės lygis didėtų, o toks tikslas nedera su nuolatiniu stygiaus kūrimu, kuriuo paremta rinkos ekonomika.
Laimingas žmogus – ekonominė vertybė. Bandymas neigti laimės ekonomiką abejojant laimės matavimai vis mažiau paveikus, todėl bandoma teigti, kad laimė tik asmeninio apsisprendimo reikalas. Knygyne tikrai rasime ne vieną knygą aiškinančią kaip tapti laimingu. Knygų apie bendras pastangas kaip kurti laimingesnę bendruomenę tektų ilgokai paieškoti. Knygą, kurioje būtų siejama ekonomika, politika ir laimė, rasti gana sunku.
Tai galima suprasti. Tradicinis požiūris visuomenės būklę aiškina remdamasis ne laime, o kitais matais. Toks aiškinimas ilgą laiką buvo pakankamai pagristas. Iki XIX a. vidurio visuomenės būklę bene labiausiai lėmė fizinis kapitalas – žemė, iškasenos, gamybos priemonės. Tuo metu didžiosios valstybės kariavo dėl kolonijų, filosofai rūpinasi kaip padalinti žemę, K. Marksas kūrė teorijas apie gamybos priemonių perskirstymą, o žmogus vis dar buvo įrankis (egzistavo vergovė).
XX a. pradžioje ir gal iki jo vidurio – lemiantis vaidmuo teko finansiniam kapitalui. Laikyti pinigus banke buvo saugu ir protinga, USD buvo padengtas auksu. XXI a. visuomenės būklę vis labiau lemia socialinis kapitalas, jo kokybė. J. Enriguez rašo: skirtumas tarp to kokią vertę sukurdavo žmogus išsivysčiusioje šalyje ir atsilikusioje XIX a. buvo 1:5, o dabar - 1: 300. Šis skirtumas ir verčia pereiti prie laimės ekonomikos, nes gausybė subjektyvių išgyvenimų, dirbančiojo savijauta, pasitenkinimas darbu, valdžia, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemomis, o apibendrintai sakant – laimė, lemia ne tik jo, bet ir visuomenės, sėkmę.
Todėl ir atsirado laimės ekonomika jungianti dvi iš pirmo žvilgsnio tolimas mokslines disciplinas – ekonomiką ir psichologiją. Jas teko jungti, nes teorijos prilyginusios žmogų ekonominės mašinos sraigteliui, kuris turi vis sparčiau „suktis“, kad vis daugiau uždirbtų ir galėtų dar daugiau vartoti, pasirodė ne ko vertos. Ne ko verta pasirodė ir nuostata – turtingesnis yra laimingesnis. Naujos, laimės ekonomikos pamatinis, tyrimais įrodytas principas – laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes laimingas žmogus sugeba daugiau uždirbti. Be to jis ir labiau pilietiškas, aktyviau dalyvauja bendruomenės gyvenime, noriai rūpinasi kitais.
Ar Lietuvai reikia laimės ekonomikos? Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) generalinis sekretorius Ban Ki-moon kreipdamasis į konferencijos „Laimė ir gerovė“ dalyvius teigė, kad materialinis augimas negali būti vienintelis gerovės rodiklis. Jis priminė, kad JTO konferencija surengta Butano karalystės iniciatyva.
Politologai, psichologai, sociologai atkreipė dėmesį į Butano karalystę, esančią Himalajuose, kai 1972 m. naujasis Butano karalius pareiškė, kad bendra nacionalinė laimė (BNL) šaliai yra svarbesnės nei BVP. Buvo parengta speciali programa, skirta bendros nacionalinės laimės didinimui. Įdomu, kad nuo to laiko Butane ne tik gausėjo vis dar nelengvai apibūdinamo džiaugsmo, bet ir ekonominė padėtis pastebimai pagerėjo. Taikant BNL politiką vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo nuo 43 iki 66 metų, gyventojų raštingumas pakilo nuo 10 iki 70 proc. Netgi BVP, kuriuo tarsi nesirūpinta, pastebimai padidėjo.
Lietuvoje retkarčiais irgi prisimenama laimės ekonomika. Seimas priėmė dokumentą gražiu pavadinimu – „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“. Jame, be kita ko, rašoma, kad ateityje Lietuva pagal laimės indeksą bus tarp dešimties pažangiausių ES valstybių. Deja, labai mažai parašyta, ką reikės padaryti, kad piliečių laimė išaugtų, nors tradicinės ekonomikos ir politikos aptarimui vietos skirta nemažai. Kita vertus, bent jau buvo prisiminta, kad investicijos į piliečių laimę valstybės gerovę veikia labiau nei investicijos į kelius ar mašinas.
Vienokią ar kitokią šalies raidą labiau lemia piliečiai nei valdiški dokumentai. Jų nuomones galima tirti apklausomis. Galima pasidalyti ir asmeniniais įspūdžiais. Įvairiuose susitikimuose teko paklausinėti kas ir ką girdėjo apie laimės ekonomiką ir ją realizuojančią felicitarinę politiką. Tokių žmonių jau atsiranda.
Tačiau tikinčių, jog Lietuvoje galima sukurti laimingesnę visuomenę –vos vienas kitas. Kol kas daugeliui atrodo, kad tai – turtingų vakariečių pramanas ir kažkodėl pamirštamas jau minėtas Butanas. Pasakojimai apie budistinį Butaną visiems patinka. Bet Lietuva, aišku, nėra budistų šalis, ji nėra ir turtinga Vakarų šalis. Todėl itin praktišku ir veiksmingų sprendimų kompleksas, kuris vadinamas laimės ekonomika, Lietuvoje ir valdžiai, ir piliečiams vis dar atrodo ne konkrečių veiksmų, o svajonių sritis.
