Visų pirma tai aktualu valstybės lygmeniu. Nors šiandien Lietuvos užsienio skolos administravimo sąnaudos mažėja, ateityje jos ir vėl augs. Vienas būdų išvengti didelio smūgio – mėginti palankią skolinimosi aplinką priversti veikti savo naudai, tai yra perfinansuoti esamą skolą iš trumpesnių terminų į ilgesnius. Tada Lietuva gautų garantijų, kad, pasikeitus palūkanų normų tendencijoms, galės ilgą laiką naudotis tokiomis palūkanų normomis, dėl kokių ji sutarė ar dėl kokių buvo išleisti vertybiniai popieriai. Valstybei reikalingas racionalus valdymo principas, nes ji pati gali daryti įtaką savo skolinimosi sąnaudoms. Nors palūkanų pokyčiai bendri visai pasaulinei rinkai, yra veiksnių, galinčių pagerinti mūsų, kaip skolininkų, mokumo būklę. Patys esame savo likimo kalviai: Lietuvos atsakinga finansų politika lemtų mažą biudžeto deficitą arba subalansuotus valstybės finansus. Natūralu, kad kreditoriai į tokią valstybę žiūrėtų kur kas palankiau ir būtų pasirengę skolinti pigiau. Geriausias pavyzdys šioje situacijoje yra Graikija. Jos problemos dėl išbalansuotų viešųjų finansų neleidžia pasinaudoti žemų palūkanų rojaus pranašumais.
Žvelgiant į ateitį, biudžetą planuojantiems politikams norėtųsi palinkėti suvokti, kad mažėjant palūkanų normoms paskirstyti pinigus, sutaupytus dėl pingančio valstybės skolos administravimo, daug lengviau nei rasti pinigų biudžete, kai palūkanos pradeda augti. Todėl jau šiandien žvelgiant į ateitį būtų išmintinga numatyti resursus ir sukurti tam tikrą finansinį buferį, kad palūkanų augimas netaptų nemaloniu netikėtumu. Tai, kad kalbame apie gana didelius skaičius, akivaizdu iš Lietuvos valstybės skolos – Finansų ministerijos duomenimis, 2014 m. pabaigoje ji sudarė 53,774 mlrd. litų (15,586 mlrd. eurų). Taigi, 2 proc. išaugusios ar sumažėjusios palūkanos didina išlaidas arba leidžia sutaupyti per 1 milijardą.
Ne mažiau įžvalgūs turėtų būti ir Lietuvos piliečiai, nes ateityje turėtų brangti ir tipinės nekilnojamojo turto (NT) paskolos finansavimo išlaidos. Ir nors daugeliui būdinga mėgautis tuo, kas yra šiandien, ir negalvoti apie tolesnę ateitį, dažniausiai ta ateitis ateina su naujais ekonominiais ciklais ir pasikeitusiomis ekonominėmis sąlygomis. Todėl būtent tada, kai palūkanos yra istorinėse žemumose, ir yra geriausias metas galvoti apie paskolas su fiksuotomis palūkanų normomis. O šiandien būtent tokios paskolos labai nepopuliarios. Ir tai galima paaiškinti – bent kol kas palūkanos mažėjo. Tačiau tuo pat metu reikia atsakyti į kitą klausimą – kiek dar jos gali mažėti, jei jau paniro žemiau nulio? Ir kiek dar laiko tokia situacija gali tęstis?
Taigi, šiandien situacija yra tokia, kad ateitį prognozuoti sunku, bet veikiausiai 2015–2017 m. gyvensime labai žemų palūkanų laikais. Europos centrinis bankas (ECB) naudosis visais svertais, kuriais tik įmanoma, kad atgaivintų kreditavimą ir ekonomikos plėtrą euro zonoje. Bet pasikliauti žemomis palūkanomis ir tikėtis, kad taip ilgą laiką, yra neprotinga. Juk ekonomika plėtojasi pagal verslo ciklus, ir šiuo metu esame tokiame verslo cikle, kai žemos palūkanos yra užprogramuotos. Tačiau tai nereiškia, kad neateis tokia stadija, kai atsigaunant ekonomikai ECB imsis veiksmų ir gana staigiai pradės kelti palūkanų normas. Toks veiksnys darys įtaką tarpbankinėms palūkanų normoms ir galop – paskolų normoms. Būtų gerai, kad Lietuvoje tokia situacija netaptų nemaloniu netikėtumu verslui ir žmonėms.
