Tiesa, padėtį kiek gerina tai, kad Lietuvai leista pasitaisyti ir parengti veiksmų planą, kuriame būtų nurodyta, kaip žadama baigti tirti esamus pažeidimus ir užkirsti kelią panašių atvejų pasikartojimui ateityje. Beje, ES parama taip pat buvo laikinai nutraukta Estijai, Čekijai ir Rumunijai, o Vengrija šiuo metu turi realius šansus nelaikinai prarasti dalį paramos, jei jų vyriausybė ir toliau išlaidaus ne pagal savo galimybes. Vis dėlto šioje vietoje iš kito nelaimės nereikėtų džiaugtis, nes augantis pažeidimų skaičius paramą gaunančiose šalyse natūraliai mažina ES mokesčių mokėtojų norą ateityje finansuoti šią programą. Juolab kad ir taip didžiausią indėlį į ES biudžetą įnešančios šalys šiuo metu priverstos skirti papildomus šimtus milijardų eurų pietinėms ES valstybėms, kad išgelbėtų jas nuo bankroto.
Europos Komisijos biurokratų svarstymai ES paramos dydį 2014–2020 m. apriboti iki 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) puikiai iliustruoja kylantį nepasitenkinimą esama padėtimi. Toks sprendimas būtų itin nepalankus Lietuvai, turint omenyje, kad 2011 m. ES parama Lietuvoje siekė net 5,5 proc. BVP. Tačiau šiuo sprendimu Europa nori apsidrausti, kad pernelyg daug ES mokesčių mokėtojų pinigų nebūtų iššvaistyta ES periferijoje, juolab kad šiandien niekas negali garantuoti, kad Lietuva ir kitos naujosios ES šalys galop nenueis Graikijos ar Portugalijos pramintu keliu, tai yra ne tik kad nepasivys labiau pažengusių Vakarų Europos valstybių, bet ilgainiui taps vis didesne našta visai ES. Be to, naujausi moksliniai tyrimai pateikia labai kontroversiškus rezultatus apie ES paramos poveikį šalių ekonomikoms, o nemažas skaičius tyrimų teigia, kad neefektyviai naudojama ES parama ilgainiui ekonomikai gali padaryti daugiau žalos negu duoti naudos.
Istorijos pamokos: panaudoti ar pasisavinti?
Taigi, atrodo, kad lietuviams ir kitiems „naujiesiems europiečiams“ gali reikėti išmokti dar vieną istorijos pamoką. Pirmoji buvo ta, kad narystė ES savaime negarantuoja, jog po 10 metų gyvensime taip gerai, kaip Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse. Antroji, matyt, bus ta, kad ES paramos panaudojimas negarantuoja, jog šalis taps turtingesnė, socialiai teisingesnė, labiau išsilavinusi, ekologiškesnė ir energetiškai nepriklausoma. Graikijos, Portugalijos, Ispanijos ir Pietų Italijos regionai gavo išties nemažas sumas ES paramos, tačiau kaip buvo, taip ir liko skurdžiausiais ES regionais. Maža to, skirtumas tarp šių regionų ir išsvajotosios Vokietijos ne tik kad nesumažėjo, bet dar ir padidėjo.
Viena vertus, tai gali būti paaiškinta nemažu skaičiumi pažeidimų panaudojant, nors čia geriau tiktų žodis pasisavinant, ES paramos lėšas. Štai Sicilijoje 50 mln. eurų vertės parama saulės baterijų parko, kuris turėjo sukurti kelis šimtus naujų darbo vietų, statybai galop buvo panaudota... prabangiai jachtai, ferariui ir kitiems mieliems aksesuarams pirkti. Trumpuoju laikotarpiu šie pirkiniai galbūt ir sukūrė kelias naujas darbo vietas automobilių ir jachtų pardavimo salone, tačiau akivaizdu, kad ilgainiui tokios „paramos“ nauda Pietų Italijos regiono ekonomikai buvo minimali. Ispanija milijardus ES paramos lėšų investavo į viešbučių statybas Kanarų salose. Kaip vėliau paaiškėjo, jie buvo statomi be leidimų, o Lansarotės sala dėl šių statybų net rizikuoja prarasti UNESCO saugomos teritorijos statusą.
Be to, Ispanija investavo milžiniškas sumas į mokymų ir nedarbo mažinimo programas, tačiau, kaip žinoma, nedarbas šioje šalyje šiuo metu siekia 23 proc. ir yra pats didžiausias visoje ES. Graikija stebino Europą statydama brangiausius stadionus, tiltus ar tiesdama metro linijas, kuriems išlaikyti dabar turi atseikėti nemažus pinigus iš savo ir taip skylėto biudžeto. Beje, šiuo metu ją sėkmingai vejasi Lenkija, besirengdama Europos futbolo čempionatui. Be abejo, tokie projektai ne tik nedidina tų šalių ekonominės gerovės, bet ilgainiui gali dar labiau ją sumažinti, juolab kad įpratusiesiems gyventi iš ES pinigų čiaupelio vėliau gali sunkiai sektis užsiimti įprastu verslu.
Kita problema yra ta, kad didžiausią naudą iš ES paramos fondų gauna ne smulkios ar vidutinės, o didžiausios įmonės. Tarp ES paramos gavėjų – ir tokie visiems gerai žinomi įmonių pavadinimai kaip „IBM“, „The Coca-Cola Company“, „McDonald’s“, FIAT ar farmacijos milžinė „GlaxoSmithKline“. Štai, pavyzdžiui, „McDonald’s“ naudojo ES lėšas Švedijoje darbuotojų mokymams finansuoti. Be to, paramą įsigudrina gauti net tabako įmonės, kurios tokio pobūdžio paramos teoriškai neturėtų gauti. Atmosferą ES viduje kaitina ir kai kurios tarptautinės bendrovės, kurios pasinaudoja ES parama ir perkelia gamybą į pigesnės darbo jėgos šalis.
Pavyzdžiui, arbatos gamintoja „Twinings“ 40 mln. litų ES paramos lėšų panaudojo perkeldama gamybą iš Anglijos į Lenkiją. Štai ir paradoksas: Jungtinė Karalystė, kuri į ES biudžetą sumoka septynis kartus daugiau, negu iš jo gauna, apmokėjo sąskaitą už fabriko iškėlimą iš savo šalies į Lenkiją, o mainais gavo 400 naujų bedarbių. Savaime suprantama, Europai tai geriau negu iškelti gamybą į Kiniją, Indiją ar Turkiją, tačiau tokie atvejai tikrai nestiprina pasitikėjimo tarp ES šalių senbuvių ir naujokių.
Naujasis Maršalo planas
Pirmojo Maršalo plano, kuris buvo įgyvendinamas 1947–1951 m., pagrindinis tikslas buvo pastatyti Antrojo pasaulinio karo negandų nualintą Vakarų Europą ant kojų ir užkirsti kelią komunizmo idėjų plitimui Vakarų Europos valstybėse, ypač Italijoje ir Prancūzijoje. Pinigai, idėjos ir investicijos judėjo iš JAV į Vakarų Europą, kuri ilgainiui jau padėjo pasivyti, o kai kuriais atvejais net ir pralenkti pačias JAV. Praėjus 60 metų, ES struktūriniai fondai išsikėlė analogišką uždavinį: atkurti ir modernizuoti 50 metų sovietų valdymo nualintas Vidurio ir Rytų Europos komunistinio bloko šalių ekonomikas ir užkirsti kelią galimam Rusijos įtakos zonos stiprėjimui. Pinigai, idėjos ir investicijos turėtų judėti iš Vakarų Europos į Rytų Europą ir taip pratęsti Maršalo plano, kurį Sovietų Sąjunga atmetė dar 1947 m., idėją.
Maršalo planas buvo naudingas ne tik Europai, bet ir pačioms JAV. Augančiai Europos ekonomikai reikėjo vis daugiau JAV pagamintų prekių, tad nemažai Maršalo plano paramos lėšų grįždavo atgal į JAV mainais už importuojamas prekes. Taip JAV netiesiogiai skatino savo ekonomiką. Panašiai veikia ir ES parama, tik šiuo požiūriu Vokietija pakeitė Ameriką. Štai Lietuva nuo 2004 m. vien iš Vokietijos importavo žemės ūkio technikos už 1,5 mlrd. litų, už ja daugiausia buvo atsiskaityta ES paramos pinigais. Tad ES parama žemės ūkiui vienu šūviu nušauna du zuikius: sukuria inžinieriams darbo vietų Vokietijoje ir ūkininkams – Lietuvoje. Tačiau, geriau įsiskaičius į šį sakinį, kyla mintis, ar tik neturėtų jis būti parašytas atvirkščiai: ar neturėtų kurti darbo vietas inžinieriams Lietuvoje ir ūkininkams – Vokietijoje? Juk Lietuva yra ne tokia ekonomiškai stipri būtent todėl, kad čia yra per mažai inžinierių, o ne todėl, kad yra per mažai ūkininkų. Be to, didelė dalis ūkininkų lėšų iškeliauja į Rusiją mainais už energijos išteklius, tad Lietuvoje lieka tik nedidelė dalis ES paramos. O galbūt ES parama neefektyviai panaudojama? Ką galėtume daryti kitaip, kad Lietuvoje jos liktų daugiau ir ilgiau?
Ekonomikos stebuklas
Pavyzdžiui, 5-ojo dešimtmečio pabaigoje Vokietijoje net 40 proc. visų anglies pramonės investicijų buvo finansuojama naudojant būtent Maršalo plano lėšas. Beje, tai, kur geriau panaudoti pinigus, spręsdavo valdžios atstovų, darbdavių ir darbuotojų trišalės tarybos bei ekspertai iš JAV. Vokietijoje šioms lėšoms valdyti buvo įkurtas valstybinis rekonstrukcijos bankas „Kreditanstalt für Wiederaufbau“ („KfW“). Beje, šis bankas sėkmingai veikia iki šiol, teikia garantijas paskoloms būsto renovacijai, energetiškai efektyvių namų statybai, atsinaujinančių išteklių energetikai, eksportuojančioms, mažoms ir vidutinėms įmonėms bei pradedantiesiems verslininkams. Pačias paskolas techniškai teikia kiti komerciniai bankai, tad taip išvengiama interesų konfliktų, kurie būtų neatsiejama valstybinio banko veiklos dalis. Beje, įdomi detalė yra ir ta, kad bankas „KfW“ jau daug metų pripažįstamas saugiausiu banku ES. Atsidarius banko interneto svetainę, akis kaipmat pritraukia reklaminis užrašas „Mes remiame Vokietiją“ – būtent toks požiūris į lėšų paskirstymą Vokietijai padėjo sukurti antrąjį ekonomikos stebuklą, dar vadinamą Wirtschaftswunder.
Reikia atkreipti dėmesį, kad pirmojo Maršalo plano didžioji lėšų dalis buvo skiriama ne sugriautai infrastruktūrai atkurti, o tiesiogiai pramonės potencialui didinti. Be to, parama daugiausia buvo skirstoma privačiajam sektoriui, taigi vadovautasi dviem kriterijais: „Bus pramonė – bus ir infrastruktūra“ ir „Bus verslas – bus ir pinigų“. Galima teigti, kad tokia strategija pasiteisino, nes Vakarų Europa pasinaudojo istorine galimybe atkurti savo ekonomiką po karo ir pasivyti labiau pažengusias JAV. Deja, egzistuoja nemenka rizika, kad antrasis Maršalo planas nebus toks sėkmingas, nes, skirstant ES struktūrinę paramą, neretai vadovaujamasi visai kitais kriterijais: „Bus infrastruktūra – bus ir pramonė“ ir „Bus pinigų – bus ir verslas“.
Kaip gera turėt automobilį, bet kur važiuot su juo, kas atsakys man?
Šie Vytauto Kernagio dainos „Skraidančio dramblio klausimas dviem silkėms“ žodžiai gana taikliai apibūdina ES struktūrinės paramos panaudojimo subtilumus. Pirmasis galėtų būti gana taikliai apibūdintas štai šiuo sakiniu: „Kaip gera turėt ES pinigų, bet kur investuot juos, kas atsakys man?“ Išties, ES paramos panaudojimo prioritetai nenušauna nė vieno iš dviejų zuikių: nei didina Lietuvos ilgalaikį konkurencingumą, nei mažina socialinę atskirtį Lietuvoje. Kai kalbama apie antrą zuikį, į akis krinta tai, kad didžioji dalis ES lėšų vis dėlto skiriama didžiųjų Lietuvos miestų didiesiems infrastruktūros projektams finansuoti, o tai turėtų dar labiau padidinti skirtumą tarp Lietuvos centro ir periferijos. Taip pat prioritetas skiriamas investicijoms į infrastruktūrą, kuri tiesiogiai nepadeda pritraukti privačiojo sektoriaus investicijų, tad ES pinigais finansuojami infrastruktūros objektai kuria tik laikinas darbo vietas, tačiau ilgainiui neturės didesnio teigiamo poveikio ekonomikai, o išimtiniais atvejais netgi stabdys jos raidą dėl didelių infrastruktūros priežiūros sąnaudų. Taigi, dar kartą prisiminus V. Kernagio dainą apie silkes, nemažą dalį investicijų į infrastruktūrą būtų galima apibūdinti taip: „Kaip gera turėt gerus kelius, bet kur važiuot jais, kas atsakys man?“ Reikia pripažinti, kad geresni keliai taupo gyventojų laiką, taigi ir pinigus, nes laikas yra pinigai, taip pat padeda išvengti eismo įvykių ir taip sumažina sužeidimų bei mirčių skaičių keliuose.
Tačiau taip pat reikia pripažinti, kad vargu ar kone 0,5 mlrd. litų kainavęs Vakarinis Vilniaus aplinkkelis padės pritraukti į miestą investicijų, sumažins šildymo kainas ir skatins visuomenės narių švietimą ar verslumą. Beje, už 0,5 mlrd. litų būtų galima pereiti prie biokuro gamybos Vilniuje, taip vienu kitu šimtu milijonų litų sumažinti vilniečių sąskaitą už šildymą kasmet, sukurti kelias dešimtis darbo vietų vietiniams biokuro tiekėjams ir sumažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro. Jei dalis pinigų būtų skiriama būsto renovacijai, rezultatai būtų dar įspūdingesni.
Suskilusios geldos pasaka
Lietuva nevengia pasigirti, kad aktyviausiai panaudoja ES paramos lėšas ir šiuo požiūriu net yra aplenkusi visur pirmaujančius „lėtuosius“ mūsų kaimynus estus. Deja, kiekybė ne visada reiškia kokybę, o kaip byloja liaudies išmintis – skubos darbą velnias renka. Nepasinaudojus istorine galimybe efektyviai pasinaudoti ES teikiama parama ir stiprinti ūkio konkurencingumą, ES paramos pinigų pasakos pabaiga gali būti niūroka – Lietuva rizikuoja ir vėl likti prie suskilusios geldos. Pagrindinės mūsų šalies bėdos – per daug investicijų į trumpalaikius infrastruktūros projektus, kurie ilgainiui tampa nuostolingi dėl lėšų, kurių reikia jiems prižiūrėti. Taip pat skiriama daug lėšų projektams, kuriuos įgyvendinti reikalauja ES, bet kurie nebūtinai yra reikalingiausi Lietuvai. Šie projektai nukreipia valstybės investicijas nuo kitų, reikalingesnių projektų, o vėliau jiems dar reikia didelių priežiūros išlaidų.
Dar viena problema – gyventojų elgsenos pokyčiai, nes užuot užsiėmę verslu jie didelę dalį laiko skiria kovoti dėl ES paramos pyrago dalybų. Dar blogesnė padėtis būna tada, kai niekas nenori finansuoti projektų savo lėšomis, nes „artimiausiu metu“ tikisi gauti ES paramą, taigi visi laukia ir niekas nieko nedaro. Tačiau tokį laukimo metą jau turėjome, kai visi laukė nekilnojamojo turto kainų augimo, tad puikiai žinome ir dažnas net savo kailiu yra patyręs, kuo tokia strategija „ilgai laukus dar palauk“ gali pasibaigti. Tad, skirstant antrojo etapo 2014–2020 m. ES paramą, reikėtų aiškiai susidėlioti prioritetus ir nepraleisti istorinės galimybės modernizuoti savo ekonomiką, nes trečiojo etapo gali ir nebebūti.
