Graikai anksti pasitraukia iš darbo rinkos, o jų pensijos atrodo dosnios. Sisteminis nesugebėjimas sukurti modernios Europos valstybės elementus – tarkim, įkurti nepriklausomą statistikos biurą, sukurti žemės registrus, reformuoti viešųjų pirkimų sistemą, liberalizuoti darbo ir produktų rinkas ir t. t. – sukelia panieką ir pasipiktinimą šalyse, kurios dėjo pastangas, kad vos per dešimtmetį iš postkomunistinių griuvenų taptų sėkmės pavyzdžiais. Aišku, Ukraina yra labiau nusipelniusi kandidatė gauti Europos Sąjungos pagalbą?
Taip jau susiklostė, kad praeitą savaitę praleidau Ukrainoje (Lvove) ir Graikijoje. Panašumas – sukrečiantis. Abi šalis sistemingai nuvildavo lengvai paperkama ir nekompetentinga politikų klasė. Per rinkimus siūlomas apgailėtinas pasirinkimas – sukčiai arba idiotai (be to, abi kategorijos didele dalimi persikloja). Abiejose šalyse esama nerimą keliančių dešiniųjų ekstremistų grupuočių, kurios iš dalies veikia už įstatymų ribų – „Pravyj sektor“ („Dešinysis“ arba „Teisusis sektorius“) Ukrainoje ir „Auksinė aušra“ Graikijoje. Tačiau visuomenės nuotaikos – kur kas labiau pagrįstos sveiku protu. Abiejose šalyse daugumai žmonių atrodo, kad integracija į Europą yra jų likimas ir prigimtinė teisė. Abi šalys turės smarkiai pasikeisti, kad šis tikslas virstų tikrove.
Visa tai norėtųsi, tačiau būtų klaidinga vertinti vien kaip moralės klausimą. Graikija pažeidė taisykles, todėl turėtų būti nubausta. Ukraina taisyklių laikėsi, todėl jai turi būti atlyginta. Nesubrendėlius klounus primenantys „Syriza“ politikai iššvaistė pasitikėjimą ir susilpnino ekonomiką savo pasirodymais dėl efekto. Graikai balsuodami atvedė juo į valdžią ir parėmė per referendumą. Taigi jie turėtų sulaukti pasekmių.
Tokio požiūrio problema – kad jame per daug akcentuojamos politinės klasės nuodėmės ir užkraunama per daug skausmo ant paprastų žmonių pečių. Kai tvarkėmės su Viktoro Janukovyčiaus režimu Kijeve, nesitikėjome, kad Ukrainos žmonėms teks visa padalinių našta. Vis dar stengiamės daryti ką galime Baltarusijoje. Kai Rumunija ir Bulgarija laužė pažadus vykdyti teisinės sistemos reformas ir kovoti su korupcija, duotus stojant į ES, mes jų neapleidom. Mes suintensyvinom savo pastangas.
Sprendžiant sudėtingus klausimus vien taisyklių, atlygio ir bausmių kategorijomis, pražiūrima svarbiausia problema: tos šalys tebebus, kur buvusios, kai šis žaidimas baigsis. Mums toliau teks turėti su jomis reikalų. Europai blogiausia baigtis – žlugusios valstybės prie jos sienų (stebėjome tai Sirijoje ir Irake; visa tai gali daug labiau priartėti prie mūsų).
Nemaloni tiesa – kad ES turi elgtis kaip imperija. Visiems jos nariams bus naudinga, jeigu bus užtikrintas periferijos saugumas. Visi pralaimės, jeigu to nepavyks padaryti. Dažnai neįvertinama Graikijos krizės pasekmė – kad Europa jau atliko kai kurių svarbių žingsnių didesnės integracijos link. Europos Parlamento debatai, kuriuose Alexis Tsipras sulaukė nuožmios kritikos iš Guy Verhofstadto, Belgijos liberalo, buvo įsimintinas pirmasis atvejis, kai ši dažnai paniekos sulaukianti institucija atliko savo vaidmenį, tapdama visos Europos visuomenės nuomonę išsakančia tribūna.
Trumpai tariant, toks pats politinės valiose ir institucinių raumenų derinys, kurį ES galėtų naudoti Graikijoje, taip pat yra reikalingas Ukrainoje. Be kita ko, taip elgdamasi ES taip pat galėtų tapti mirtinu priešininku Putino režimui Maskvoje.