Apie tai buvo kalbėta Vilniaus knygų mugėje vykusiame leidinio „Stokos reiškinys: būtis, žmogus ir bendruomenė“ pristatyme.

Diskusijoje dalyvavo viena iš jo sudarytojų ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) steigėjų Elena Leontjeva, literatūrologas Paulius Subačius, filosofas Naglis Kardelis, antropologas Saulius Matulevičius ir LLRI viceprezidentas Vytautas Žukauskas.

Minėtoje knygoje, kurią sudaro daugelio Lietuvos ir užsienio mokslininkų straipsniai, stoka, kaip reiškinys, aptariama pačiais įvairiausiais aspektais – pradedant filosofiniu ar religiniu ir baigiant ekonominiu.

S. Matulevičus renginyje svarstė, kad iš esmės stoka būdinga visų šalių gyventojams. Ją atspindi ir kai kurie neįprasti papročiai. Pavyzdžiui, kai kuriose tautose buvo įprasta ką tik gimusius kūdikiai nebuvo laikomi visaverčiais žmonėmis. Kad šis trūkumas išnyktų, jie būdavo „dakepami“ ant ugnies.

Stoka, kaip ir skola, persmelkia ir žmonių tarpusavio santykius. Pvz., daugelis esame kam nors ką nors skolingi – knygą, kokį daiktą, pinigų ir t. y. Jeigu vieną dieną koks nors draugas be jokios priežasties grąžintų viską iš karto, tai sukeltų mažų mažiausiai nuostabą.

V. Žukauskas atkreipė dėmesį į kai kuriuos ekonominius stokos aspektus. Pvz., šiuo metu Europos centrinis bankas išleidžia į apyvartą milijonus eurų. Nors jų kiekis didėja, vertė – mažėja. Taigi, jei žmogus turės daugiau pinigų, už kuriuos galės nusipirkti mažiau dalykų, jo patiriamos stokos nesumažės.

Viena iš knygos apie stoką sumanytojų E. Leontjeva sutiko atsakyti į DELFI klausimus apie tai, kokią stoką patiria pati, ko ir kodėl trūksta žmonėms ir ką daryti, kad stokos būtų mažiau.

– Knygoje tyrinėjamas tokį reiškinį, kaip stoka. Ko stokojate jūs pati?

Šiame tyrime, be abejo, patyriau žinių stoką, supratimo stoką, stokojau kolegų, kurie galėtų bendradarbiauti tyrime, skaudžiai išgyvenau laiko stoką ir savo pačios ribas, – bendražmogiški dalykai. Tiesiog vienu gyvenimo laikotarpiu jie aštriau reiškiasi, kitu – ne taip aštriai. Pavyzdžiui, pirmokui, laiko stoka tikriausiai nėra tokia aštri.

– Jeigu išgirdęs, kad tyrinėjate stoką, prie jūsų prieitų koks nors žmogus ir sakytų: bepigu jums ją nagrinėti, kai pati nieko nestokojate – nei pinigų, nei turto. Ką jam atsakytumėte?

– Gal dėl to ir tyrinėju, gal todėl mano žvilgsnis ir buvo laisvas. Dėl to reikia padėkoti likimui. Matote, stoka yra universalus reiškinys. Jeigu tuo metu mažiau stokojau duonos, aštriau išgyvenau prasmės stoką. Stokojau taikos visuomenėje, ir tai mane įkvėpė.

Stokos vaidmens suvokimas išlaisvina mus nuo daugybės pretenzijų, nesantaikos, įgalina gyventi taikiau ir harmoningiau. Sąmoningai išgyvendami mus supančias stokas, imame su šypsena ir netgi dėkingumu žiūrėti į anksčiau mus kamavusias įtampas ir galime būti laimingesni. Man tai buvo labai svarbu. Tiesiog mano likime labiau atsiveria kiti dalykai – už tai galiu tik dėkoti.

– Žmonės, mažiau stokojantys kokių nors materialinių dalykų, patiria kitų dalykų trūkumą?

Taip, meilės, draugystės, prasmės. Pagaliau čia nekalbėjome apie žmogaus mirtingumą, apie sveikatos, gyvybės stoką. Ji ištinka absoliučiai visus, nepriklausomai nuo sukauptų dalykų.

Atlikdami tyrimą pamatėme, kad žmogaus polinkis sukaupti tiek, kad apsisaugotų nuo nesaugumo, kančios ir mirties, žmogiškąja prasme yra suprantamas. Tą atspindi ir mokslo, progreso pastangos mirtį atitolinti.

Vis dėlto tikrą saugumą teikia ne medžiaginės vertybės, bet prasmės atradimas, viltis. Viltis yra labai svarbus stokos struktūravimo būdas. Viltį turintis žmogus gali bet kurioje situacijoje tarsi tiltu pereiti jį ištikusius sunkumus.

– Kaip galvojate, kodėl kai kalbama apie stoką, pirmiausia arba dažniausia svarstoma apie skurdą, pinigų ar turto stoką?

– Kaip išsiaiškinome, stoka labai paslėptas reiškinys. Iš tiesų nuo Aristotelio, nuo Tomo Akviniečio, ji buvo mažai nagrinėjama. Atradome, kad yra pirmapradė stoka, kaip pradas, kuri yra visko, kas gyva, kas auga ir keičiasi, būtinoji žymė, bet yra ir antrinė stoka, sukurta mūsų pačių klaidų, netobulumų ir pan.

Ta antrinė stoka tarsi dengia pirmapradės stokos buvimą, jos tikrumą ir nepaprastą vaidmenį. Galvojame, kad jei man kažkas nepasisekė, kažko stokoju, tai būtinai dėl to kaltas kitas, kiti, stokoju dėl jų blogų kėslų.

Taigi, pirmapradė stoka dažnai pasislepia už antrinės, kuri, be abejo, mus žeidžia. Visiškai suprantama, kad žmonija mažai pažįsta tą reiškinį, nes jis slepiasi.

– Ką daryti turto ar pinigų stokojantiems žmonėms, kad jiems to trūktų mažiau?

– Visi ko nors stokojame ir, kaip labai gražiai kalbėjo kolega filosofas (N. Kardelis), kūryba yra pirmutinis žmogaus atsakas į stoką. Kadangi nesame tobuli, stoka yra katalizatorius, kuris žeisdamas priverčia veikti.

Čia paradoksas – stoka yra ir kančia, ir palaiminimas, ji mus prakalbina kaip laisvės erdvė ir kūrybos potencija. Žmogaus protas pajėgus atpažinti, ką pasaulyje galima nuveikti, patobulinti, bet tuo pačiu žmogus kenčia dėl jį supančios stokos neišsemiamumo.

Mes negalime veikti iš tobulo motyvo, kuris būtų kaip pas Dievą – meilės perteklius. Mes veikiame dėl netobulo motyvo, o stoka yra tas katalizatorius, kuris priverčia veikti, kurti, ieškoti kito žmogaus.

Mūsų tyrime kaip būdas įveikti stoką nuostabiai atsiskleidė bendradarbiavimas. Kai nestokojame, esame patys sau pakankami ir nereikia kito žmogaus. Šios prasmės labai svarbios – einame į bendrystę dėl stokos ir dauginame stokojamus dalykus, – išteklius, žinias, žmogišką šilumą, meilę, atrandame prasmę santykiuose.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (191)