Finansų ministerija prognozuoja, kad jau 2018 metais užimtų gyventojų skaičius nustos augęs. 2019 metais nedarbo lygis Lietuvoje dar šiek tiek sumažės, bet taip atsitiks tik dėl to, kad sumažės bendras darbo jėgos kiekis.
Kaip matyti iš grafiko, 2019 metais Lietuvoje turėtų būti 1,377 mln. užimtų gyventojų – tiek pat kaip ir 2018 metais. Per metus maždaug 4,6 tūkst. turėtų sumažėti darbo neturinčių asmenų skaičius.
Tai reiškia, kad darbo jėgos kiekis pradės trauktis. Į darbo jėgą įskaičiuojami visi užimti gyventojai ir aktyviai ieškantys darbo. Į ją nepatenka vaikai, pensininkai, kaliniai, kariai ir visi kiti, kurie darbo rinkoje nedalyvauja, pavyzdžiui, namų šeimininkės.
Nedarbo lygis (proc.) apskaičiuojamas bedarbių skaičių padalinus iš visos darbo jėgos kiekio ir padauginus iš 100.
Finansų ministerijos fiskalinės politikos departamento DELFI atsiųstame komentare teigiama, kad darbo jėgos kiekio mažėjimą artimiausiais metais skatins neigiami demografiniai veiksniai ir tebesitęsianti neigiama grynoji migracija.
„Europos Komisijos parengtos vėliausios Lietuvos darbingo amžiaus gyventojų projekcijos rodo, kad 15–74 metų amžiaus gyventojų skaičius Lietuvoje vidutiniu laikotarpiu nuosekliai mažės (vidutiniškai po 1,6 proc. kasmet)“, – paaiškina jie.
Komentare taip pat pabrėžiama, kad nedarbo lygis Lietuvoje jau priartėjo prie struktūrinio nedarbo lygio, taigi ciklinio nedarbo nulemti darbo jėgos ištekliai taip pat jau beveik išseko.
Todėl užimtumo augimo tempai vidutiniu laikotarpiu lėtės, o nedarbo lygis mažės nebe taip sparčiai, kaip pastaraisiais metais.
Ką tai reiškia kiekvienam lietuviui
„Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sakė, kad Finansų ministerijos prognozė – netgi optimistinė.
„Mes prognozuojame, kad užimtumas pradės mažėti jau nuo kitų metų – maždaug po 0,5 proc. per metus. Taip bus ne dėl to, kad trūks darbo vietų, bet dėl didesnio į senatvės pensiją išeinančių, nei įsiliejančių į darbo rinką asmenų skaičiaus. Tam, kad užimtumas nemažėtų, turėtų labai didėti darbo jėgos aktyvumas, kuris jau dabar yra istorinėse aukštumose“, – sakė jis.
Ekonomistas teigė, kad darbo jėgos kiekio susitraukimas turės dvi pagrindines pasekmes šalies ekonomikai.
„Pirmoji – susijusi su valstybės finansais ir galimybėmis užtikrinti dosnesnę socialinę apsaugą. Mažėjantis užimtumas reiškia, kad „Sodros“ pajamos didės tik tiek, kiek didės vidutinis darbo užmokestis.
Atitinkamai valstybės biudžeto pajamos didės kukliau, nes gyventojų pajamų mokesčio surinkimas nebebus susijęs su didėjančiu užimtumu, – aiškino N. Mačiulis. – Visa tai reiškia, kad dabar prieš rinkimus ne vienos partijos įvardintas pažadas didinti pensijas 20 ar 30 proc. bus labai sunkiai įgyvendinamas, nes „Sodros“ galimybės mokėti dosnesnes pensijas mažės.“
Jis pridūrė, jog „Eurostat“ projekcijos rodo, kad iki kito dešimtmečio pabaigos darbingo amžiaus gyventojų skaičius Lietuvoje sumažės 0,5 mln., iki 1,5 mln., todėl mažėjant gyventojų skaičiui, neaišku kaip galima žadėti pensijų augimą.
„Nebent iš skolintų pinigų arba labai vėlinant pensijinį amžių – abu scenarijai yra labai nepatrauklus“, – teigė ekonomistas.
Antroji pasekmė susijusi su šalies konkurencingumu ir galimybėmis augti.
„Tai jau matome, nes privačiame sektoriuje 2016 metais vidutinis darbo užmokestis augo maždaug 9 proc. Tai gerokai sparčiau nei didėjo produktyvumas.
Trumpuoju laikotarpiu didelės problemos dėl to nėra, tačiau tęsiantis ilgiau, aišku, kad eksportuojančios įmonės praras konkurencingumą.
Pirmiausia tuose sektoriuose, kur darbo sąnaudos yra reikšmingos, pavyzdžiui, maisto pramonė, tekstilė, baldai“, – DELFI pasakojo N. Mačiulis.
Dėl to, pašnekovo teigimu, bus sunku tikėtis ekonomikos augimo, viršijančio 3 proc.
„Be to, prarasime ir dar vieną ekonomikos augimo variklį – vidaus paklausą. Mažėjant gyventojų skaičiui, sudėtinga tikėtis, kad sparčiai augs mažmeninė prekyba ar nekilnojamojo turto paklausa“, – sakė „Swedbank” vyriausiasis ekonomistas.
Ar stabdymas suveiks?
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) ekonominės ir socialinės verslo aplinkos skyriaus vadovas Juozapas M. Preikša sakė, kad verslininkai jau rengiasi artėjantiems pokyčiams.
„Šiuo metu kalbama apie ketvirtąją pramonės revoliuciją. Iš esmės tai yra vienintelė išeitis kaip išspręsti ilgojo laiko demografinę problemą. Tik įrenginiai ir tik efektyvumo kėlimas gali kažkaip pasitarnauti“, – teigė jis.
Pašnekovas pateikė pavyzdį Lietuvos medienos perdirbėjų sektoriuje, kur robotizacija ir išmaniųjų sistemų naudojimas jau davė rezultatų.
„Įmonėse, kur anksčiau turėjo dirbti 500 žmonių, dabar dirba penkis kartus mažiau ir padaro tą patį arba net didesnį produkcijos kiekį. O svarbiausias faktorius yra tas, kad broko lygiai sumažinami iki minimumo“, – pasakojo J. M. Preikša.
N. Mačiulis pastebėjo, kad Lietuvoje tik 15 proc. visų užimtųjų dirba pramonėje. „Paslaugų sektoriuje dirba daug daugiau, kur automatizavimas – šiek tiek sudėtingesnis. Ten irgi trūks darbo jėgos“, – komentavo jis.
Dar viena J. M. Preikšos įvardinta priemonė – švietimo sistemos prisitaikymas prie naujų poreikių.
Žmonės turi suprasti, kad išmanyti naujas technologijas yra naudinga, taip jie gali daugiau uždirbti. Be to, reikia akcentuoti, kad diena, kai šlavėjas ar krovikas nebegaus darbo – jau čia pat ir jai reikia pasiruošti“, – teigė LPK atstovas.
N. Mačiulis pabrėžė, jog švietimo sistemos reforma rezultatų duotų negreitai.
„Turi įsilieti nauja moksleivių, studentų karta, įgyti naujas kompetencijas ir tik tada įsilieti į darbo rinką. Tai ne dviejų ar trejų metų projektas ir rezultatams pamatyti gali prireikti dešimtmečio. Nereiškia, kad to nereikia daryti, bet tai neišspręs 2018–2019 metais kilsiančių problemų“, – sakė ekonomistas.
Tarp galimų demografinės krizės Lietuvoje sprendimų taip pat nuolat įvardijami reemigracija ir imigracija.
„Lietuva jau vėluoja, nes aukščiausios kvalifikacijos ukrainiečių importavimas jau pavėluotas. Mus jau aplenkė lenkai, čekai, visa centrinė Rytų Europos dalis“, – kalbėjo J. M. Preikša.
N. Mačiulis sutiko, kad imigracija gali būti sprendimu, bet jam sunku įsivaizduoti, kad nauja Lietuvos Vyriausybė ryžtųsi iš esmės keisti šios srities politiką.
„Net ir liberalizavus imigraciją, neaišku, ar tai galėtų padėti, nes tie kvalifikuoti darbuotojai, kurių trūkta Lietuvoje, dažniausiai gali labai sėkmingai save realizuoti Vokietijoje ir kitur, kur tie patys Lietuviai išvažiuoja“, – sakė jis.
Ekonomistas abejojo ir reemigracijos galimybėmis.
„Lietuvoje nebus tokio atlyginimų šuolio, kuris galėtų dešimtadalį ar ketvirtadalį visų emigrantų staiga sugrąžinti į Lietuvą. Juolab, kad kuo ilgiau jie būna išvykę, tuo labiau būna įsitvirtinę svetur“, – priminė N. Mačiulis.
