Žvelgiant į privataus verslo praktiką, tokios nuostatos nėra jokia naujovė – nuvylei verslo partnerį, netinkamai vykdei savo sutartinius įsipareigojimus, nebesitikėk sudaryti sutarties ateityje. Tačiau, kalbant apie viešąjį sektorių ir viešuosius pirkimus, tokio pobūdžio taisyklės yra naujovė.
Pirmiausia, naujasis LR Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimo projektas, kurį Seimui svarstyti planuojama pateikti jau šių metų gegužės 14 d., numato, kad perkančiosioms organizacijoms suteikiama teisė iš viešojo pirkimo atmesti tiekėjus, kurie per pastaruosius 3 metus bus netinkamai įvykdę bent vieną pirkimo sutartį. Be to, bus centralizuotai administruojama ir skelbiama viešai informacija apie tokius sutarčių nutraukimo atvejus. Taigi, nesvarbu, su kuria perkančiąja organizacija sutartiniai santykiai nesusiklostys, visos kitos perkančiosios organizacijos turės galimybę pašalinti tokį tiekėją iš visų viešųjų pirkimų net 3 metus.
Šią problemą iš dalies sprendžia „išsivalymo“ (angl. „self-cleanse“) galimybė, įtvirtinta Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvose. Pagal direktyvas, Tiekėjai turės teisę viešąjį pirkimą vykdančiai perkančiajai organizacijai pateikti įrodymus, kad ėmėsi pakankamų priemonių, jog įrodytų savo patikimumą, nepaisant to, kad yra tinkamas pagrindas jį pašalinti. Tačiau vėlgi subjektyviojo elemento neišvengsime – būtent perkančiajai organizacijai paliekama spręsti, ar tiekėjas įrodė savo patikimumą, ar ne. Formaliai atmetimas dėl ankstesnio sutarties pažeidimo išliks galimu. Be to, „išsivalymo“ galimybė naujajame LR Viešųjų pirkimų įstatymo projekte kol kas neaptariama, šis institutas atsiras tik po naujųjų viešųjų pirkimų direktyvų įgyvendinimo.
Be to, kaip žinia, sutarties vykdymas yra pakankamai sudėtingas procesas, šalys gali nesutarti ir praktikoje nesutaria dėl įvairiausių aspektų, pavyzdžiui, rangovas nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų dėl užsakovo vėlavimo, informacijos nepateikimo, todėl itin aktualia taps „esminio sutarties pažeidimo“ sąvoka, kurios aiškaus apibrėžimo nei Europos Sąjungos, nei nacionaliniuose teisės aktuose nerasime, o jo ir negali būti – kiekviena konkreti situacija turi savo specifiką. Tačiau vėlgi būtent perkančioji organizacija spręs ir turės galimybę nutraukti sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo. Taigi natūraliai kils rizika dėl nelygiavertiško tiekėjų pastangų vertinimo, neproporcingo tiekėjų padarytų pažeidimų vertinimo ir pan.
Užsakovui nutraukus nedidelės vertės ir svarbos sutartį su tiekėju, kad ir be pagrindo, pastarasis turės kreiptis į teismą ir ginčyti sutarties nutraukimą dėl neproporcingai didelių neigiamų padarinių ateityje. Juk bent vienos sutarties nutraukimas lems itin neigiamus padarinius – pagrindą atmetimui iš kitų viešųjų pirkimų net 3 metų laikotarpiui. Tai potencialiai kels dideles laiko ir lėšų sąnaudas tiekėjams, nes savo tiesą beliks įrodinėti teisme.
Taigi nepatikimų tiekėjų pašalinimo iš viešųjų pirkimų poreikis suprantamas, tačiau galimybė uždrausti dalyvauti pirkimuose dėl vieno pažeidimo net 3 metų laikotarpį, nenumatymas teisės įrodyti savo patikimumo ir „esminio pažeidimo“ sąvokos neapibrėžtumas verčia sunerimti tiekėjus. Lieka tikėtis, kad ši teisė netaps nesąžininga priemone iš viešųjų pirkimų pašalinti kompetentingus, sąžiningus ir gebančius įvykdyti viešojo pirkimo sutartis tiekėjus.