- Viena opiausių problemų, su kuria susiduria Lietuva ir kitos Baltijos šalys, yra emigracija. Kaip galima būtų šią problemą spręsti?
- Reikia pasinaudoti privalumais, kuriuos turi nedidelė šalis su išsilavinusia valdančiųjų klase. Vienas šių privalumų yra turėti nedidelį, nebrangiai kainuojantį išlaikyti valstybės aparatą bei mažus mokesčius. Tačiau problema, su kuria Lietuva susiduria dabar, yra emigracija nepaisant labai spartaus ekonominio augimo, nes jūs padvigubinote sukuriamą BVP žmogui, po to kai atsiskyrėte nuo komunistinio bloko, o tai - įspūdingas pasiekimas. Nepaisant šių pasiekimų, jauni žmonės mano, kad jie gali uždirbti geriau svetur ir, manau, problema, su kuria susiduria Lietuva yra analogiška Honkongo problemai, su kuria ji susidūrė dar būdama Didžiosios Britanijos kolonija, šeštojo dešimtmečio pabaigoje.
Tuo metu britų konservatorių Vyriausybė buvo sunerimusi dėl Honkongo, nes ten buvo keli bankai, administracinė vadovybė, žvejų kaimas ir, tiesą sakant, nieko daugiau. Didžioji Britanija, naudodamasi savo kaip imperijos patirtimi, ypač Indijoje, turėjo ketinimų padėti kolonijoms savarankiškai vystytis, todėl jie į Honkongą nusiuntė valstybės tarnautoją serą Johną Jamesą Cowperthwaite'ą, kuris tikėjo laisvąja rinka, ir tris mėnesius studijavęs valstybės ekonomiką, radijo laidoje pareiškė, kad atsisako devynių dešimtadalių Honkongo valstybės tarnautojų. Žmonės sujudo ir pradėjo piktintis, tad kitą dieną jis grįžo į radijo laidą ir pasakė, jog pamiršo pridurti, kad Honkonge taip pat devyniais dešimtadaliais bus mažinami mokesčiai ir įvairūs apribojimai bei taisyklės. Per vieną mėnesį visi žmonės, kurie dirbo Honkongo administracinei vadovybei, pradėjo dirbti bendrovėse, kurios skubėjo iš viso pasaulio kurtis Honkonge, o jų atlyginimai padvigubėjo. Dabar nuvykite į Honkongą ir palyginkite tai, ką pamatysite, su keliais bankais, administracine vadovybe ir žvejų kaimu. Esminiai pokyčiai gali vykti net mažiausiuose teritorijose.
- Esate minėjęs, kad Lietuvoje lankotės pirmą kartą, greičiausiai jau buvote susitikęs su kai kuriais šalies politikais, apie ką kalbėjotės?
- Mano vizito Lietuvoje tikslas yra pasakyti Lietuvos politikams, kad dabar šalis turi galimybę pasinaudoti tinkama akimirka ir nebėra poreikio jai vadovauti kaip komunistinei valstybei, jai galima vadovauti kaip Honkongui. Jei jūs tai galėtumėte padaryti, pageidautina, su daugumos partijų pritarimu, o aš žinau, kaip tai yra sunku, Lietuva galėtų tapti tokia, kokia ji buvo anksčiau - viena pirmaujančių valstybių Europoje, nes ne šalies dydis yra svarbiausia, o protingas vadovavimas jai.
- Ko gero, Lietuvos Vyriausybei pasiūlymas sumažinti valstybės tarnautojų devyniais dešimtadaliais skambėtų drastiškai?
- Toks pasiūlymas skambėjo drastiškai ir Honkongo Vyriausybei, tačiau, kas nutiko vėliau? Toks sprendimas pasiteisino. Per vieną mėnesį. Žmonės perėjo dirbti į privatų sektorių už dvigubai didesnį atlyginimą. Ar jiems tai buvo blogos naujienos? Žinoma, kad ne. Aišku, kolonistų valdžiai buvo lengva diktuoti tokį puikų sprendimą, nei valstybei savarankiškai imtis tokios politikos, ypač šaliai, kurioje pastaruosiuose rinkimuose nugalėjo socialistinė dauguma, kuri nemėgsta laisvosios rinkos. Ko gero, jūs išgirsite, jog laikas atsisakyti vienodų mokesčių dydžių visiems.
- Ir įvesti progresinius mokesčius?
- Pakalbėkime apie tai, kaip apie iššūkį. Seras Winstonas Churchillis, trumpą laiką dirbdamas britų iždui, pasakė, jog vienintelis apmokestinimo tikslas yra gauti daugiau pajamų. Taigi, jeigu jūs norite apmokestinti turtinguosius, ar jūs padidinate mokesčius, kiek tik galima daugiau? Ne, todėl. Kad turtingi žmonės yra kur kas labiau mobilūs nei neturtingi, o dėl jų apmokestinimo yra konkuruojama tarptautiniu mastu. Tie, kurie svarsto galimybę padidinti mokesčius ir jų daugiau surinkti iš turtingųjų, turi prisiminti, egzistuoja mokesčio riba, leidžianti maksimaliai padidinti pajamas. Bet kuris tinkamai išsilavinęs ekonomistas pasakys jūsų socialistinei Vyriausybei, koks tokio mokesčio dydis yra Lietuvoje.
Galiausiai su dideliu nenoru Jungtinės Karalystės finansų ministrui buvo leista sumažinti mokesčio viršutinę ribą nuo 60 iki 40 pensų vienam svarui sterlingų pajamų, kai vidutinis gyventojų mokestis buvo sumažintas nuo 33 iki 25 pensų vienam svarui sterlingų. Tuomet pastebėta, kad iš turtingųjų žmonių buvo surenkama žymiai daugiau mokesčių, nes didelė dalis jų buvo, pavyzdžiui, pop žvaigždės, verslininkai, grįžo į Jungtinę Karalystę, sakydami, jog visada norėjo gimtojoje šalyje gyventi, o dabar sau gali tai leisti. Tad galima daryti išvadą, kad iki tam tikro lygio mažesni mokesčiai leidžia gauti daugiau pajamų.
Norint sužinoti, kokia yra mokesčio riba, leidžianti maksimaliai padidinti pajamas iš turtingųjų, reikia eksperimentuoti. Pradėti mokesčius mažinti po, pavyzdžiui, kelis procentinius punktus, ir stebėti, kaip keičiasi jų surenkamumas. Kai atrandamas maksimalus pajamų iš mokesčių dydis, tuomet vyriausybė turi pritaikyti savo išlaidas prie gaunamo pajamų lygio.
- Ar jūsų manymu devynių dešimtadalių principas galėtų veikti Lietuvoje?
- Dėl to turėtų apsispręsti Lietuvos politikai, tačiau yra nepaprastai puiku žinoti, kiek valstybės aparatas galėtų būti sumažintas, jei tai norima padaryti. Manau ir žmonės dėl to labai neprieštarautų.
- Ankstesnė Lietuvos Vyriausybė buvo dešiniųjų pažiūrų, kuri bandė mažinti valstybės aparatą, tačiau po šį rudenį vykusių rinkimų daugumą surinko kairiųjų pažiūrų politikai. Galbūt tai lėmė nepasitenkinimas ankstesne politika?
- Kiekviena vyriausybė, net jei viską daro, ekonomiškai vertinant, teisingai, galiausiai taps nepopuliari, nes žmonėms patinka keisti nuomonę. Su kiekvienais rinkimais ateina nauja rinkėjų karta, o senoji karta pamažu išmiršta, tad, žinoma, natūralu, kad valdantieji keičiasi. Svarbiausia, kad būtų balansas tarp laisvai išrinktų partijų ir tai reiškia, jog niekuomet nepavyks gauti idealaus rezultato, tačiau bent jau žmonės gauna tai, ko jie nori. Demokratijos vertė yra milžiniška. Kaip sakydavo seras W. Churchillis, demokratija yra blogiausia valdymo forma pasaulyje, nepaisant visų kitų.
Valdžia visada tapatinama su blogiu, aš kartais net pagalvoju, kad tai yra būtinas blogis, bet ji turi būti nedidelė. Markus Tulijus Ciceronas Senovės Romoje sakė, jog iždas turi būti pripildytas, valdančiųjų – mažiau, pareigūnų arogancija - pažabota, viešoji skola – grąžinama, pagalba užsienio žemėms – baigta, kad valstybė galėtų išvengti bankroto. Jis taip pat sakė, jog žmonės turėtų dar kartą išmokti dirbti, užuot priklausę nuo valstybės paramos. Tai buvo pasakyta 63 metus prieš Kristų, tačiau niekas per daug nepasikeitė – valstybės aparatas yra linkęs pasidaryti per dideliu ir per brangiu.
- Lietuvoje, keičiantis valdantiesiems iš dešiniosios daugumos į kairiąją, dalies pradėtų projektų yra atsisakoma, pavyzdžiui, planų statyti atominę elektrinę Visagine. Žinoma, tam įtakos turėjo ir referendumas. Tačiau kaip iš esmės galima užtikrinti vienos vyriausybės pradėtų projektų tęstinumą?
- Referendume žmonės pasakė ne ir nors aš manau, kad jie klydo sakydami ne, bet tai yra jūsų šalis. Jei gyventojai nenori atominės, nors galbūt nebūtinai supranta mokslo pasiekimus ir kokios saugios šios elektrinės yra, nieko gero nebus, jei Vyriausybė tautai pasakys, kad tauta klysta, jų nuomonė turi būti gerbiama. Tačiau tokie referendumo rezultatai reiškia, kad žmonės, dirbantys atominės energetikos srityje ir Vyriausybėje bei norintys atominės elektrinės, turi užtikrinti, kad gyventojai galėtų gauti geresnį tiksliųjų mokslų išsilavinimą, nei jie turi dabar. Galiausiai jų nuomonė bus panaši į manąją, kuri yra, kad, jei yra naudojamos moderniosios technologijos atominėse elektrinėse, o ne absurdiški RBMK reaktorių tipai, kokį jūs turite Ignalinoje, primestą Sovietų Sąjungos, kuriai nerūpėjo, kiek žmonių žus dėl beviltiškai prastai sukurtų reaktorių, nėra jokių rizikų sveikatai. O jei žmogus yra susirūpinęs ir dėl anglies dvideginio emisijų, dėl kurių, mano manymu, rūpintis tikrai nereikėtų, atominė elektrinė anglies dvideginio į orą neišmeta. Yra daug atominės elektrinės privalumų ir jeigu jūs imtumėtės didelio projekto, galėtumėte sutaupyti įrengdami didesnius galingumus, kaip tai daro Prancūzija, o elektrą galėtumėte parduoti savo kaimynams, nes jų elektros poreikiai auga. Taip jūs galite tapti vienais didžiausių elektros gamintojų regione, tačiau tai nutiks tuomet, kai gyventojų išsilavinimui tiksliųjų mokslų srityje bus skiriama pakankamai dėmesio.
Vienas didžiausių nerimą keliančių dalykų viso pasaulio mastu man yra tai, jog tik labai nedaugelyje valstybių yra dedamos pastangos paskatinti švietimą tiksliųjų mokslų srityje. Bendrasis gyventojų šios srities supratimas dabar, ko gero, yra prastesnis nei jis buvo ankstyvaisiais viduramžiais. Mes tapome priešviduramžiškais pagal savo mokslo galimybių neišmanymą ir baimes.
-Gal galėtumėte įvardinti keletą šalių, kurios investuoja į švietimą tiksliųjų mokslų srityje?
- Japonija deda ypatingai daug pastangų, o jų rezultatai matematikos ir mokslo srityje yra akinantys palyginti su, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės pasiekimais. Aš įgijau klasikinį išsilavinimą ir manau, kad žmogus turi gauti bent jau minimalias matematikos ir logikos žinias. Bet kuriuo metu nuo viduramžių iki įskaitant ir mano kartą, žmonės studijavo ne tik gramatiką, kas yra detalus savo ir kelių kitų kalbų mokėjimas, tačiau ir logiką, į kurią, žinoma, įeina ir elementari matematika, kad žmogus išmoktų ne tik dėstyti savo mintis, bet ir mąstyti. To reikėtų pasimokyti tiek kairiosios, tiek dešiniosios krypties politikams, kad jie susilaikytų nuo neracionalių sprendimų, manydami, jog taip bus populiarūs tarp neišsilavinusių žmonių. Tuomet nereikia priimti vien emocionalių sprendimų, o racionalių sprendimų priėmimas tampa įmanomu ir galiausiai – norma. To Lietuvai reikia išmokti.
-Ačiū už pokalbį.
