Reporteris Jonas Austinas nuvyko į Bostoną, Lincolnshire'o grafystėje, kur daug atvykėlių iš Rytų Europos, įskaitant ir lietuvių, dirba žemės ūkyje.

Šį tyrimą jis nusprendė atlikti po to, kai Britanijos nacionalinė ūkininkų sąjunga pareiškė, kad po JK išstojimo iš Europos Sąjungos ūkininkai nebeturės žmonių, kurie rinktų derlių, kadangi britai tokio darbo niekada nedirbs.

UKIP partijos narys ir Lincolnshire'o grafystės tarybos narys Robinas Hunteris-Clarke'as taip pat sakė, kad nė vienas vietinis nedirbs žemės ūkio sektoriuje dėl „nugarą laužančių“ darbo sąlygų.

Elektroniniu paštu susisiekęs su keliomis darbą žemės ūkio sektoriuje siūlančiomis agentūromis J. Austinas išvyko į „mažąja Lenkija“ dėl didelio čia gyvenančių lenkų skaičiaus vadinamą Bostoną.

Atvykęs jis gavo atsakymą iš daugumos agentūrų, kad laisvų darbo vietų nėra. Ir tik viena agentūra – „Local Link Recruitment“ – jam pasiūlė darbą.

Rytų Europos parduotuvė Bostone

Agentūros padalinyje Bostone apsilankęs žurnalistas bendravo su imigrante iš Rytų Europos. Jis atkreipė dėmesį, kad imigrantai ne tik įsidarbina per tokias agentūras, bet joms ir vadovauja, kas rodo, kad jie tapo svarbia vietos ekonomikos dalimi.

Galiausiai J. Austinui buvo pasiūlytas darbas – šalimais esančiame Spaldinge rinkti narcizų svogūnėlius laukuose, kuriuose auginamos gėlės bendrovei „Cor Du Flowers and Bulbs“, eksportuojančiai savo produkciją į Europos šalis.

Darbas prasidėjo penktą ryto. „Žadintuvas suskambėjo ketvirtą ryto. Dar buvo tamsu, ir mintis, kad teks eiti į laukus rinkti narcizų svogūnėlių, tikrai nedžiugino“, – savo straipsnyje rašo žurnalistas.

Į sutartą vietą atvykęs vyras sėdo į vieną iš autobusiukų, kurį vairavo beveik angliškai nekalbantis lenkas, ir pusantros valandos važiavo iki darbo vietos. Autobusiuku be brito žurnalisto buvo dar septyni žmonės, tačiau tarp jų buvo tik dar vienas britas – maždaug dvidešimties metų vietos gyventojas.

Visą kelią žmonės pramiegojo, kol atvyko į lauką Guyhirne netoli Wisbecho, kaimyninėje Cambridgeshire'o grafystėje. Buvo kiek po šešių. Netruko atvykti ir lenkas „supervaizorius“. Anot J. Austino, rytų europiečiai ne tik renka derlių, jie dirba ir prižiūrėtojais, ir traktorių vairuotojais.

Žurnalistą paskyrė dirbti su maždaug dvidešimties metų lietuviu. Teko ropoti keturiomis ir iš žemės rinkti narcizų svogūnėlius bei dėti juos į kibirus. Ir taip aštuonias valandas. Čia dirbo žmonių iš Lenkijos, Latvijos, Lietuvos, Rumunijos ir dar kelių Rytų Europos šalių, kuriems už valandą buvo mokama £6,70.

Tarp maždaug keturiasdešimties žmonių britas žurnalistas sutiko tik dar vieną britą.

Vienas jaunas lietuvis J. Austinui sakė, kad tai yra blogiausias darbas, kurį jam teko dirbti JK ar gimtojoje Lietuvoje.

„Sveikas atvykęs į pragarą, – žurnalistui pasakė jis. – Tai yra blogiausias darbas, kurį man teko dirbti. Dienos pabaigoje tau keliai žiauriai skaudės. Dirbu tik trečią dieną ir jau užsidėjau kelių apsaugas, tačiau jie vis dar skauda.“

Darbo sunkumą britas pajuto jau po kelių valandų. „Jau po pusantros valandos mintimis meldžiau brigadininko skelbti rytinę pertrauką. ... Kiekviena minutė atrodė kaip valanda, – rašo J. Austinas. – Galiausiai apie pusę dešimtos ir po maždaug trisdešimties pririnktų kibirų buvo galima pusvalandį pailsėti.“

Kalbant apie galimybę pasinaudoti tualetu, kaip rašo britų žurnalistas, lauke buvo du nešiojami tualetai, nebuvo jokio vandens ar galimybės nusiplauti rankas. Remiantis sveikatos ir saugos taisyklėmis, darbo vietoje žemės ūkio sektoriuje turi būti kriauklė su šiltu ir šaltu vandeniu, muilas ir rankšluostis ar rankų džiovintuvas. Taip pat turi būti suteikta vieta pailsėti ir pavalgyti.

„Tačiau pertraukos metu tik galėjai sėdėti ant drėgnos žolės ar mašinose, kurios atgabeno darbuotojus į vietą“, – rašo J. Austinas.

Vienas jaunas latvis britų žurnalistui papasakojo, ką girdėjo apie darbą kituose ūkiuose. „Viename ūkyje visi visą darbo dieną geria degtinę“, – sakė jis. Žurnalisto paklausas, kaip taip gali būti, jis atsakė: „Nes jie visi draugai su supervaizeriais. Štai kodėl“.

Pasak žurnalisto, alkoholis veikiausiai padeda susidoroti su monotonišku darbu. Kai pagaliau pamaina baigėsi, susėdus autobusiuke dar teko pusvalandį laukti vairuotojo, kuris dar papildomai dirbo ir traktorininku.

Laukiant vairuotojo, žurnalisto sutiktas britas sakė, kad į šią vietą dirbti nebegrįš. „Tai tikras mėšlas. Dirbau tik tam, kad užsidirbčiau pinigų atostogoms“, –sakė jis.

Žurnalisto anksčiau kalbintas lietuvis taip pat neketino grįžti.

Vėliau britų žurnalisto pakalbintas „Cor Du Flowers and Bulbs“ atstovas sakė, kad dauguma jų darbuotojų darbo sąlygomis yra patenkinti.

„Kai kalbuosi su darbuotojais, jie sako esantys patenkinti ir nori grįžti dirbti vėl. Mes su jais elgiamės taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis“, – sakė jis.