Jis tai sako be pasipūtimo ir arogancijos, tiesiog lygindamas gyvenimą abiejose šalyse ir konstatuodamas faktą. Prancūzų kalbos dėstytojas pastebi, kad lietuviams daug svarbesnis patriotiškumo jausmas nei belgams. Iš dalies tai susiję su tuo, kad Lietuva gali pasigirti gilia istorija ir sava kalba.
Apie tai, kokie yra pagrindiniai lietuvių ir belgų skirtumai, kas pašnekovą labiausiai nustebino atvykus, šnekėjome su juo lietuviškai.
- Lietuviai sako: ramus kaip belgas. Pats esi iš Belgijos. Kaip manai, ar yra pagrindo sakyti „ramus kaip belgas“?
- Man atrodo, kad mes tikrai nesame ramūs. Buvau nustebęs, kai pirmąkart išgirdau šį posakį. Ėmiau domėtis ir ieškoti, iš kur jis kilo. Sužinojau, kad jis tikrai lietuviškas. Latvių kalboje tokio nėra, patikrinau. Sužinojau, kad, atrodo, XX amžiaus pradžioje Lietuvoje trūko naminių gyvulių, tad karvės buvo vežamos iš Danijos, o arklai – iš Belgijos. Flandrijoje, Belgijos šiaurėje, turime tokių arklių, kurie skiriasi nuo kitų arklių savo ramumu. Pasirodo, kai lietuviai kalbėdavo apie ramius belgus, tai mintyje turėdavo belgiškus arklius. Dėl to ir atsirado šitas įdomus posakis. Tačiau nemanau, kad šitas būdvardis apibūdintų mus, kaip žmones.
- Papasakok, kaip atsidūrei Lietuvoje?
- Belgijoje studijavau rusų ir lenkų kalbas. Tuo metu tai man buvo egzotika. Mane visada domino kalbos. Norėjau pagyventi užsienyje ir dėstyti savo gimtąja kalba. Iš karto po savo studijų kandidatavau prancūzakalbių bendruomenėje Belgijoje ir mane atsiuntė dėstyti prancūzų kalbos į Lietuvą. Anksčiau esu gyvenęs ir Rusijoje, ir Lenkijoje. Kadangi Lietuva yra istoriškai susijusi su šiomis dviem šalimis, atvažiavau dirbti čia ir dirbau aštuonerius metus Vilniaus universiteto Vertimo studijų katedroje.
- Kas nustebino atvažiavus į Lietuvą?
- Kadangi prieš atvažiuodamas į Lietuvą gyvenau ir Rusijoje, ir Lenkijoje, nemanau, kad man Lietuva buvo kažkas visiškai naujo. Žinau, kad lietuviams nelabai patinka, kai tai yra sakoma, bet rusų, lenkų ir lietuvių kultūrose yra daug panašumų. Tai nereiškia, kad nėra skirtumų. Tačiau mes visų pirma pastebime panašumus. Nepasakyčiau, kad buvo sunku prisitaikyti. Galbūt taip buvo todėl, kad jau buvau gyvenęs šiame regione.
Kultūros tikrai yra panašios. Gal ir lietuviams atrodo, kad belgai nesiskiria nuo prancūzų, nors kai ilgiau pabūni, pradedi pastebėti, kad yra skirtumų. Man lietuviai yra ramesni ir tuo pat metu uždaresni žmonės nei rusai ar lenkai. Galbūt todėl, kad lietuviai nėra slavai. Pavadinčiau jus ir kuklesniais. Gal dėlto, kad iš mažesnės šalies. Šiuo atžvilgiu belgai mato daug panašumų, nes mes irgi iš mažos šalies, pasaulis mūsų taip gerai nežino kaip prancūzų.
Kita vertus, manau, kad patriotizmas ir nacionalizmas yra daug labiau juntamas Lietuvoje nei Belgijoje. Belgijoje to visiškai nėra: nėra meilės vėliavoms, nėra tokios meilės šaliai. Manau, kad tai lemia, jog Belgija yra jauna šalis, kurios teritorijos vientisumui niekada niekas negrėsė. Tai taip pat susiję su kalba, nes mes neturime savo kalbos. Mums gerai savo šalyje, tačiau patriotizmo ar tokio stipraus prisirišimo prie savo šalies nėra.
Jūsų prisirišimas prie kultūros ir kalbos yra visiškai natūralus. Jūs tikrai turite kuo didžiuotis. Tačiau tuo pat metu man toks prisirišimas yra šiek tiek perdėtas ir keistas.
Belgijoje yra nuolat keliamas tapatybės klausimas. Tapatybės ieškojimas yra nuolatinė belgų literatūros tema. Ji nuolat nagrinėjama. Mes žinome, kad nesame prancūzai, nesame olandai. Bet kita vertus, mes po tiek laiko vis dar nežinome, kokie esame iš tikrųjų. Labai sunku apibūdinti belgų tapatybę. Tačiau ji yra kitokia. Tik čia mes nerandame pasididžiavimo kaip lietuviai ar kitos tautos.
- Lietuviai didžiuojasi, kad yra lietuviai labiau nei kitos tautos?
- Tikrai taip. Nors Belgija yra geriau žinoma nei Lietuva (dėl skirtingų priežasčių, pavyzdžiui, – Briuselis yra daugumos Europos Sąjungos institucijų buveinė), bet mes neturėjome tokios ilgos istorijos kaip Lietuva. Belgija kaip šalis egzistuoja nuo 1830 m. O Lietuvos būtent XIV amžius yra vadinamas aukso amžiumi. Kita vertus, paradoksalu, kad belgai, neturėdami savo kalbos ir negalėdami girtis savo ilga istorija, daug labiau pasitiki savimi nei lietuviai. Nacionalizmas ir patriotizmas Lietuvoje yra labai pagrįstas kalba ir istorija.
- Kokie dar dalykai Lietuvoje skyrėsi nuo įprastų belgiškų dalykų?
- Manau, kad reikėtų paminėti aptarnavimo kokybę ir mandagumą, kuris mums yra labai svarbus. Kad ir koks keistas arba dirbtinis jis beatrodytų lietuviams ar kitoms tautoms. Mandagumas mums yra prigimtinis dalykas. Pasisveikinti su nepažįstamais žmonėmis mums yra ir svarbu, ir malonu. Atrodo, kad nėra taip svarbu sakyti „laba diena“, „ačiū“, „viso gero“, tačiau tai yra būdas parodyti kitam žmogui, kad pokalbis prasideda ir baigiasi. Mums tai yra labai svarbu.
- O kaip Lietuvoje?
- Lietuvoje to šiek tiek trūksta. Daug kur jaučiasi nemalonus priešiškumas arba įtampa, ypač gatvėje ir transporte. Tačiau situacija gerėja. Per visus šiuos metus pastebėjau, kad situacija labai pagerėjo. Ypač restoranuose ir kavinėse atsiranda daugiau mandagumo ir daug geresnio aptarnavimo. Bet parduotuvėse man dažnai to dar pritrūksta. Jeigu reikia specialisto nuomonės ar patarimo, kartais atrodo, kad tas specialistas visiškai nieko neišmano arba tiesiog nenori padėti, arba jam tai yra per sunku.
- Gal tai yra susiję su tuo, kokį finansinį atlygį gauna šie žmonės parduotuvėse?
- Be abejo. Viskas priklauso nuo pinigų. Puikiai suvokiu, kad daug lengviau šypsotis, kai daugiau uždirbi. Belgai tikrai dėl to neturi išgyventi, nes eilinė kasininkė pas mus tikrai gali sau leisti važiuoti atostogauti, turėti daug normalesnį gyvenimą nei kasininkė Lietuvoje.
Taip pat mane nustebino parduotuvių darbo laikai. Kalbėjome apie tai su studentais. Lietuvoje daug ilgesnis darbo laikas. Belgijoje parduotuvės užsidarinėja apie 18-18.30 val. Atrodo, jog tai, kad jos dirba ilgiau, yra didelis privalumas. Suprantu, kad žmonėms yra daug patogiau, nes gali užeiti į parduotuvę bet kada. Bet kita vertus, po tiek metų Lietuvoje supratau, kad gali nukentėti aptarnavimas. Kai ilgiau dirbi arba dirbi vėlai, naktimis, tuomet greitai pavargsti. Tuomet dar mažiau priežasčių šypsotis.
- Laisvai bendrauji ir lietuviškai, ir rusiškai, ir lenkiškai, ir angliškai, ir gimtąja prancūzų kalba. Taip pat moki dar bent keletą kalbų. Iš kur tas pomėgis ir meilė kalboms?
- Ką reiškia laisvai? Užsisakyti picą tikrai galiu daugybe kalbų, bet kalbėti apie klimato kaitą man daug sunkiau, pavyzdžiui, rusiškai. Sunkiau nei buvo anksčiau. Bet šiaip jaučiu stiprų susidomėjimą kalbomis. Galbūt tai yra iš dalies ir dėl to, kad belgai yra labai maišyta tauta. Mano močiutė yra olandė, senelis – liuksemburgietis. Skirtingai nuo Lietuvos arba Prancūzijos, mes gyvename šalyje, kurioje egzistuoja trys oficialios kalbos. Mes nuo mažų dienų neturime pasirinkimo ir privalome mokytis užsienio kalbų. Tai nereiškia, kad visi belgai gali jomis laisvai kalbėti (ypač prancūzakalbiai kaip aš). Tačiau mano susidomėjimas yra tikrai stiprus.
Neseniai pasibaigė mano darbo sutartis Lietuvoje ir sužinojau, kad turėsiu važiuoti dirbi į Stambulą, Turkiją. Turėsiu mokytis dar vienos užsienio kalbos. Atrodo, kad tokia kalba yra rimtas iššūkis, tačiau kita vertus, manau, kad man pakankamai gerai sekasi. Ir aš tikrai pasistengsiu ją išmokti.
- Per kiek laiko išmokai lietuvių kalbą?
- Tiesą pasakius, neketinau mokytis lietuvių, kadangi jau mokėjau rusų ir lenkų. Važiuodamas čia galvojau, kad apsieisiu be lietuvių kalbos, bet paskui sužinojau, kad ji yra graži ir įdomi. Vien tai, kad šioje kalbų grupėje liko tik dvi kalbos – latvių ir lietuvių – verta buvo jos mokytis. Sakyčiau, kad ją išmokau per trejus metus. Aišku, užsisakyti kavos lietuvių kalba galėjau daug anksčiau, bet jaustis laisvai pradėjau po trejų metų. Mokiausi tris kartus per savaitę po 1,5 val.
- Noriu paklausti apie belgiškos ir lietuviškos virtuvės skirtumus. Kas tau labiausiai įsiminė?
- Belgiška virtuvė iš tikrųjų skiriasi. Ji yra skani, įvairi ir vis labiau mėgiama, tačiau puikiai gyvenu be jos. Prisimenu, kaip vaikystėje man liepdavo valgyti jautieną. Aš jos labai nemėgau. Man visada kiauliena buvo skanesnė. Man pasisekė, nes jūs daug daugiau kiaulienos valgote nei mes. Belgijoje jautiena yra populiariausia mėsa.
Man labai patinka jūsų virtuvė. Aišku, ji gana sunki ir žemiška, bet man labai patinka. Labai mėgstu sriubas. Mes šiek tiek praradome tradiciją valgyti sriubas. O dėl cepelinų nelabai žinau, ką atsakyti. Aš asmeniškai tikrai nesikelčiau naktį jų pavalgyti. Bet kai atsiranda proga jų paragauti, kodėl gi ne?
