Užtiko prie butelio degtinės
„Pasižadu niekados daugiau nesinešti į darbą svaigalų ir jų nevartoti darbo metu. Jeigu sulaužysiu duotą žodį, tegul mane pasmerkia tauta.“
„Šių metų kovo 17 dieną išgėriau su panele šampano ir alaus. Nuėjau gulti 4 val. Ateidamas į darbą pamačiau, kad esu išgėręs.“
„Gegužės 3 dieną 16 val. mane sandėlio vedėja aptiko prie degtinės butelio.“
„Gegužės 3 d. nutarėme išgerti, bet atėjo ponia Irena ir atėmė butelį.“
„Balandžio 18 dieną buvau išvarytas namo. Atėjau neišsipagiriojęs.“
„Liepos 8 dieną būdamas darbe atsigėriau du butelius alaus, dėl ko buvau nušalintas nuo darbo. Jei dar įmanoma, prašau man atleisti.“
„Spalio 4 dieną atėjau į darbą iš po baliaus ir nebuvau išsipagiriojęs.“
„Spalio 8 dieną turėjau namie svečių ir pagalvojau, kad naktinės pamainos nebus. Todėl atėjau į darbą išgėręs. Labai prašau man atleisti. Daugiau taip nepasikartos.“
„Šių metų liepos 21 dieną dirbti reikėjo lauke. Buvo šalta. Todėl nuėjome į barą ir išgėrėme. Padarėme didelę klaidą. Jei galit, atleiskit.“
Tai tik maža dalis vienos uostamiesčio įmonės vadovo sukauptų pasiaiškinimų. Būti neblaiviam darbe mūsų šalyje vis dar nelaikoma nuodėme, dėl kurios būtų baiminamasi netekti darbo.
Senelė leido nedirbti
Kai kurie jau suvokia, kad alkoholis ne visada gali tapti pasiteisinimu, todėl neatėję ar pavėlavę į darbą sukurpia gero humoro filmą primenančių istorijų.
„Šių metų liepos 12 dieną dėl šeimyninių aplinkybių neatvykau į darbą, nes buvau kviečiamas į policiją du kartus.“
„Pavėlavau į darbą todėl, kad, kai paskambinau brigadininkui, bet jo nebuvo namie. Atsiliepė jo senelė, kuri pasakė, kad į darbą eiti nereikia.“
„Balandžio 25 d. buvau išvykęs į gimtadienį, grįžau namo 26 dienos ryte, atsiguliau miegoti ir pramiegojau. Todėl nebuvau atvykęs į darbą.“
„Spalio 12-13 dienomis buvau vestuvėse pirmą kartą piršliu. Dėl susiklosčiusių aplinkybių pavėlavau grįžti namo ir ateiti į darbą. Grįžęs namo ieškojau bendradarbių, kurie už mane galėtų dirbti naktinę pamainą, bet jų neradau. Apgailestauju dėl šio įvykio. Pasižadu, kad panašūs dalykai ateityje tikrai nepasikartos.“
„Aš iškoliojau necenzūriškais žodžiais sandėlio vedėją. Pasižadu būti pavyzdingas ir pildyti visus viršininkų nurodymus. Nepildžius reikalavimų, prašau mane atleisti iš darbo. Aš savo poelgio labai gailiuosi ir raštiškai atsiprašau ponios Irenos.“
„Šiandien pavėlavau į darbą iki 13 valandos, nes važiuojant į darbą sumėtė mašiną ir išlėkiau nuo kelio į pusnis.“
Įmonę gelbsti patikimi darbuotojai
Vienos didžiausių Lietuvoje autotransporto įmonių savininkas klaipėdietis Antanas Gricius teigė, kad kvailų pasiteisinimų ir išgalvotų istorijų nesiklauso. Todėl darbo sutartyje iškart fiksuojama, jog po pravaikštos seka atleidimas iš darbo.
Darbdavys neslėpė, kad tinkamą darbuotoją rasti šiandien yra be galo sudėtinga, nes daugelis pretendentų nori daug uždirbti lengvu darbu.
Pasak A.Griciaus, normalus vadybininkas reikalauja nuo 3 iki 5 tūkst. litų algos. O vairuotojai, vežantys krovinius į Vakarų Europą, nori gauti 5 ar 6 tūkst. litų atlyginimą.
Toks atlyginimas yra realus, tačiau kelis šimtus pavaldinių turintis darbdavys teigia daug mokantis tik tvarkingai dirbantiems darbuotojams.
„Problema yra ta, kad vairuotojai nori ir didelę algą gauti, ir dar pavogtus degalus pardavinėti. Tokie reiškiniai dabar yra tapę visuotiniais. Todėl ir vargstam, gerą vairuotoją atsirenkame iš dešimties pretendentų. Nelengva atsirinkti ir vadybininkus. Grįžta iš užsienių, giriasi dirbę ne vienoje vietoje, bet pabandai ir matai, kad nieko gero iš to žmogaus. Dažnai įsitikiname, jog jie ne tik nenori, bet ir nemoka tinkamai dirbti. Įmonė laikosi senųjų, gyvenimo patikrintų darbuotojų dėka“, – dalijosi patirtimi įmonės savininkas.
Ypač trūksta vairuotojų
Darbo biržos duomenimis, Klaipėdoje darbdaviai labiausiai ieško aptarnavimo sferos darbuotojų. Ypač didelė jų paklausa – vasarą.
Klaipėdoje labai trūksta suvirintojų ir laivų konstruktorių. Pasirodo, patyrusių, tinkamą išsilavinimą bei kvalifikaciją patvirtinančius sertifikatus turinčių darbuotojų tarp vietos gyventojų labai mažai. Dauguma jų jau yra išvykę į Vakarų Europos šalis.
Suklestėjus logistikos verslui bei šalia Klaipėdos atsiradus naujoms pervežimų įmonėms, ypač paklausi tapo tolimųjų reisų vairuotojų profesija.
Klaipėdos teritorinės darbo biržos direktoriaus pavaduotojas Andrius Adomaitis, komentuodamas, kodėl bedarbiai nesiveržia dirbti šių darbų, teigė, kad jaunimas nesirenka varginančių profesijų, o vyresnės kartos atstovai nebenori blaškytis po pasaulį.
„Atsirado tarpas, kurį galėtų užpildyti vidutinio amžiaus žmonės, bet jų arba nėra Lietuvoje, arba jie turi darbą. Organizuojame darbo muges. Pakviečiame darbo neturinčius specialistus ir darbdavius. Pokalbio metu jie aptaria sąlygas, tačiau jei iš dvidešimties vieną ar du prikalbina dirbti, būna gerai. Vieni neturi tarptautinių pažymėjimų, kiti nemoka nė žodžio angliškai, bet dažniausiai patys bedarbiai nesiveržia įsidarbinti arba kelia nerealius reikalavimus“, – pasakojo A.Adomaitis.
Užsienyje moka daugiau
Bedarbiai nesiveržia darbintis ten, kur yra pageidaujami, ir todėl, kad siūlomas atlyginimas būna pernelyg mažas.
„Čia pat Darbo biržoje mačiau, kaip išeidamos merginos piktinosi pasiūlymu plušti kavinėje už 800 litų nuo ryto iki vėlaus vakaro, padėti sutvarkyti virtuvę bei salę ir laukti kelių centų arbatpinigių. Jauni žmonės žino, kad už tokį pat darbą užsienyje per savaitę gaus tiek, kiek čia – per mėnesį. Trišalėje taryboje darbdaviai ir profsąjungos ginčijosi, bet visi sutiko – kol bus tokios menkos algos, emigracija nemažės“, – nenoro dirbti priežasčių bandė ieškoti Darbo biržos direktoriaus pavaduotojas.
Pastebėta, kad aptarnavimo sferoje įprasta ilgai nelaikyti tų pačių darbuotojų, kad nereikėtų didinti atlyginimų.
Stokoja atsakomybės ir savikritikos
Darbo biržoje sukurtas senjorų bankas, kuriame kaupiami duomenys apie norinčius dirbti asmenis. Anksčiau į jį būdavo įrašomi tik pensinio amžiaus žmonės, o neseniai sąrašą pradėta pildyti 50-mečių pavardėmis. Žmonės noriai pateikia duomenis apie darbo patirtį, buvusias darbo vietas, gyvenimo aprašymą, nes nori dirbti.
„Nesakyčiau, kad daug bedarbių yra tinginiai. Pastebėjome tik tai, kad vyresni žmonės bijo didesnės atsakomybės darbų, tokių kaip vyriausieji finansininkai. Tačiau yra tam tikras procentas žmonių, kurie nebrangina darbo vietos. Iš darbdavių neretai tenka girdėti apie pavaldinius, kurie turi auksines rankas ir auksinę gerklę, – teigė A.Adomaitis. – Jaunimui dažniau prikišamas atsainus požiūris į pareigą. Porai dienų išvažiuoti į užsienį ir apie tai neprasinešti viršininkui ne vienam atrodo visiškai normalu. Pats esu girdėjęs vaikiną sakant, kad nieko blogo į darbą po savaitgalio ateiti tik trečiadienį. Tuo tarpu darbdavys net nežino, ar jo žmogus gyvas.“
Teigdamas, kad kiekvienas bedarbis tokioje situacijoje atsidūrė dėl vis kitų priežasčių, A.Adomaitis mano, jog maždaug penktadalis visų nedirbančių turėtų priežasties ieškoti savyje. Apie žmogaus motyvaciją dirbti byloja faktai apie jo darbo vietų kaitą.
„Jeigu žmogus niekur nepritampa, kaltina tik darbdavius, turėtų save vertinti kritiškiau. Mokėjimas bendrauti su kolegomis tampa vis aktualesne problema. Jeigu visi turi taikytis prie vieno, paprastai darbdavys atsisako to vieno“, – tikino Darbo biržos vadovo pavaduotojas.
