Taip pat kurį laiką verslininkas vylėsi į partnerius prisikviesiąs Rusijos dujų milžiną „Gazprom“.
Tokia istorija pateikiama spalį išleistoje profesoriaus Stasio Vaitekūno knygoje „Bronislovas Lubys. Žmogus versle, politikoje, gyvenime“.
„Atsiradus didžiulei politinei įtampai tarp Lietuvos ir Rusijos, gamyklai pradėjo trūkti žaliavų, ypač gamtinių dujų. Buvo prarandama ir didžiulė Rusijos rinka, kurios susitraukimą pajuto ne tik Jonavos chemikai, bet ir kitos pramonės įmonės. Sumažėjo ir maisto produktų bei žemės ūkio žaliavų srautai į Rusiją. Tai atsiliepė Lietuvos žemdirbių poreikiui mineralinėms trąšoms“, – rašoma knygoje.
Vienintelė teisinga išeitis, įmonės vadovo nuomone, buvo kiek įmanoma skubiau atsisakyti sąjunginio pavaldumo ir privatizuoti gamyklą.
Kadangi pinigų neturėjo, B. Lubys, pasak knygos autoriaus, ėmė ieškoti išeičių.
„Dar kartą peržiūrėjęs gamyklos išlaidas ir pajamas, nusprendė nors ir nedidelį jos pelną panaudoti pačiai įmonei. Pasiūlė darbuotojams neįtikėtiną dalyką – pelną panaudoti privatizacijai. Bendrame administracijos ir darbuotojų susitikime gamyklos vadovas nelauktai paskelbė, kad chemikai, t. y. visi darbuotojai, galės būti akcininkais.... neįnešę nė rublio. Tryliktą atlyginimą jie gaus akcijomis. Nenorintys galės šį atlyginimą pasiimti kitiems reikalams“, – rašoma monografijoje.
„Noras, kad įmonę privatizuotų joje dirbantys žmonės, buvo grindžiamas keliais dalykais. Pirma, joje dirbo jau didelę patirtį turintys kvalifikuoti specialistai, darbininkai. Jų išėjimas būtų didelis nuostolis. Antra, jei gamyklą privatizuotų atsitiktiniai žmonės, daugelis darbuotojų netektų darbo, o pati įmonė galėtų žlugti, kaip žlugo kitos. Kartu tai buvo nelaukta užkarda nusitaikiusiems, nežinia kaip „prasigyvenusiems“ energingiems asmenims, kuriuose žmonės taikliai vadino „prichvatizuotojais“ (nusavintojais)“, – teigia knygos autorius.
1994 m. pagrindiniam akcijų paketui pirkti pačioje įmonėje susidarė 30 fizinių asmenų grupė.
Tačiau kurį laiką „Azoto“ privatizavimą B. Lubys siejo su stambių užsienio kompanijų investicijomis.
„Rusijos koncerno dalyvavimas, jo nuomone, galėtų garantuoti nepertraukiamą dujų – pagrindinės įmonei reikalingos žaliavos – tiekimą. Be to, „Gazprom“ įmonės rekonstrukcijai galės lengviau gauti Vakarų kreditų. Tokiu atveju įmonę galima būtų atnaujinti per penkerius metus, o kai kurie įmonės įrengimai buvo labai nusidėvėję“, – teigiama biografijoje.
Atėjus privatizavimo konkurso dienai, pasak knygos, nė viena Vakarų kompanija jame nedalyvavo. Dalyvauti atsisakė ir „Gazprom“. Toks Rusijos kompanijos sprendimas aiškinamas tuo, kad Lietuva nesutiko jai parduoti visų „Azoto“ akcijų. B. Lubys ir vėliau vedė derybas, bet dėl akcijų pardavimo nesusitarė, tačiau sutardavo dėl mažesnes dujų kainas nei visa Lietuva.
1994 m. balandžio pabaigoje Centrinė privatizavimo komisija patvirtino Jonavos „Azoto“ pardavimą. Jos nutarimu 96,4 proc. įstatinio kapitalo dydžio kontrolinis paketas buvo parduotas už 30,9 mln. Lt. Įmonę įsigijo 30 asmenų grupė, 19 proc. akcijų teko B. Lubiui. Pasak knygos, kad nusipirktų beveik penktadalį įmonės akcijų, verslininkas paėmė 5,5 mln. Lt paskolą iš banko.
„Gauti paskolą iš banko tuo metu nebuvo lengva. Gavėjas turėjo būti labai patikimas. B. Lubiu bankas pasitikėjo“, - pastebima monografijoje.
Po privatizacijos teko mažinti darbuotojų skaičių: vietoj 5 tūkst. jų reikėjo perpus mažiau.
„Darbuotojų atleidimą B. Lubys ėmėsi spręsti gana originaliai – pirmiausiai atleido... visų viršininkų žmonas. Į šį sąrašą pakliuvo ir jo paties žmona Lidija. Po to ėmėsi girtaujančių, aptingusių“, – prisimenama knygoje.
Visi atleidžiami darbuotojai gavo kompensacijas. 1994 m. „Azoto” gamykla buvo pervadinta „Achema”.
Turėjo Dž. Bondo numerius
Vienu turtingiausių šalies žmonių tapęs gamyklos vadovas 1989 m. dalyvaudamas rinkimuose į Aukščiausią Tarybą išsakė savo nuomonę apie milijonierius, nors tada nei pats tokiu buvo, nei kitų tokių buvo.
„Kol nebus Lietuvoje milijonierių, tol Lietuva bus ubagų kraštas. Jie pakeis Lietuvą ir viršų. Mes kol kas veikiam pagal principą: jis išsišoko, turi daugiau, vadinasi iš jo reikia atimti“, - rėžė tuometis „Azoto“ vadovas.
Beje, B. Lubys prezidentas turėjo silpnybę detektyvams, o ypač legendiniam Didžiosios Britanijos specialiajam agentui Džeimsui Bondui.
„Kartą iš Sankt Peterburgo jis parsigabeno didoką lagaminą filmų su …. Džeimsu Bondu. Kuo tie filmai jį traukė? Traukė tikriausiai keli dalykai: seklio mokėjimas įtikinti ir laimėti, puikūs jo automobiliai ir gražios Bondo moterys. Gal dėl to nusipirkęs naują automobilį, B. Lubys užsisakė tokius pat valstybinės registracijos numerius (007 – DELFI), kokius ant savo automobilių turėjo legendinis detektyvas“, – rašoma biografijoje.
Nebijojo susidorojimo
Monografiją parengęs Klaipėdos universiteto profesorius Stasys Vaitekūnas DELFI sakė darbui turėjęs maždaug dešimt mėnesių, nes knygą norėta išleisti iki 75-ųjų B. Lubio gimimo metinių.
Autorių nustebino anuometinė verslininko drąsa.
„Man buvo labai įdomu skaityti medžiagą apie privatizavimą. Jeigu kalbame apie Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Klasco“ privatizavimą ir vykusius piketus, tai daugelį nustebino tai, kad kai atvažiavo policija jį saugoti, o jis paprašė jų išeiti ir pats kalbėjo su žmonėmis gatvėje. Žinot, tai buvo laikai, kai žmonės kartais dingdavo. Man tai labai patiko, nes jis galėjo atsiųsti bet kurį pavaduotoją, bet jis išėjo pats“, – kalbėjo profesorius.
Monografijos autorius pastebi, kad velionis sudėtingais momentais nesikratydavo atsakomybės.
„Žmonės, kurie kartu dirbo, pasakojo, kad kai įvyko didelė avarija gamykloje (1989 m. išsiliejo kelios tonos nuodingo amoniako ir kilo gaisras), jis nesislapstė, išėjo į priekį ir toje maišatyje viskam vadovavo, prisiėmė atsakomybę, nors galėjo nukentėti, bet mokėjo būti diplomatas“, – sakė S. Vaitekūnas.
Knygos globėja yra velionio sutuoktinė Lidija Lubienė.
DELFI primena, kad B. Lubys netikėtai mirė Druskininkuose 2011 m. spalio 23-ąją. Jis buvo didžiausias „Achemos koncerno“ akcininkas, kuri yra trečia pagal apyvartą įmonė Lietuvoje. Verslininkas taip pat buvo Nepriklausomybės akto signataras ir Vyriausybės vadovas.
Knygą 1 tūkst. egzempliorių tiražu išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
