Atostogauti gali tik žiemą
Žemdirbių kalendorius sudėliotas šiek tiek kitaip – kai dauguma atostogauja, jie pluša laukuose, o kai kiti planuoja vasaros pramogas, ūkininkai mėgaujasi atokvėpiu po darbų. „Mes, grūdų augintojai, pardavę derlių, žiemą neturime ką veikti. Atostogų paleidome ūkio darbuotojus, patys dar lopome visokius galus. Juos baigus, lieka laisvo laiko, kurį norisi išnaudoti prasmingai“, − sakė R. Majauskas.
Slidinėjimą, kai Romo vyresnėliui Mindaugui buvo 15 metų, o Vyteniui − 10, pasiūlė kaimynas Audrius Vaškas. Subūrę bendraminčių kompaniją, Babtų krašto ūkininkai nuvažiavo į Austrijos kalnus.
„Visą gyvenimą esu judrus: anksčiau sportuodavau, savo gimtajame kaime pirmasis įsigijau pačiūžas. Slidinėjimo kalnuose pojūtį sunku nusakyti žodžiais. Tai − kaifas, kai žemyn skrendi, 60−70 km/h greičiu, jautiesi lengvas ir laisvas. Ypač dabar, kai jau esu įvaldęs techniką, ir kojos nepavargsta. Ir galva pailsi, ir kūnas pasportuoja, ir svieto pamatai“, − aktyvaus laisvalaikio privalumus vardijo Romas.
Pašnekovas neslėpė, kad pirmuosius dvejus metus teko gerokai pavargti.
„Kalnai ten aukšti, o čiuožti juk nemokėjome. Teko pačiam mokytis ir sūnus mokyti. Esame lygumų gyventojai, todėl pakilus aukščiau, krėsdavo nervinis drebulys. Nepaisant sunkumų, buvo labai smagu, pliusų pridėjo ir smagi kompanija.
Užsikrėtėme kalnų liga, tai − labai geras būdas laisvalaikiui praleisti. Dabar jau sakoma, kad vos ne visi lietuviai važiuoja slidinėti į kalnus“, − prisiminęs slidinėjimo pradžią šypsojosi R. Majauskas.
Po savaitės čiužinėjimo sudėtingose trasose, išlieku žvalus, nepavargstu taip, kaip anksčiau, matyt, jau išmokau slidinėti. Sakoma, kad kai kurie Austrijos gyventojai visą gyvenimą mokosi, bet taip ir neišmoksta slidinėti, o man pavyko pagauti kampą. Jau gaunu dozę adrenalino, o tai pavyksta tik tada, kai čiuoži atsipalaidavęs. Labai smagu dideliu greičiu leistis nuo kalniuko, pajusti vėją. Pramoga labai užkabino“, − pasakojo ūkininkas.
Per 16 metų kompanijoje liko keli tie patys iškylų dalyviai, o kiti kaskart keičiasi. Vienais metais slidinėtojų grupė būna didesnė, kitais − mažesnė, o pastaraisiais metais vyksta nedidelė – maždaug 16 žmonių – grupė.
Kompanija turi būti gera ir patikrinta
„Vieni iškrenta, kiti prisijungia, tačiau stengiamės išlaikyti branduoliuką, nes jau žinome vieni kitų įpročius, norus, galimybes ir reikalavimus. Jaučiamės saugiai, žinome, kad prireikus šalia bus tvirtas petys, − tvirtino pašnekovas. − Vienais metais kažkaip nesusidėliojo, išvažiavau su svetima kompanija, buvau vienas, nepasakyčiau, kad patiko.
Visai kas kita, kai keliauji su savais, pažįstamais žmonėmis. Kalnuose pasitaiko ir ekstremalių situacijų, tada jautiesi kur kas jaukiau ir geriau. Poilsio minutėmis maloniau, kai yra su kuo pašposyti. Kalnai kalnais, slidės slidėmis, o kompanija turi būti gera ir patikrinta.“
Pašnekovas neslepia, kad aktyviai atostogaujant kalnuose yra pasitaikę įvairiausių netikėtų situacijų.
„Keltuvai kelia tik iki tam tikros valandos. Man pačiam yra tekę į juos pavėluoti ir pasilikti su kompanija kitoje kalnyno pusėje. Pražiopsojimo kaina – patiems tenka atgal parčiuožti 60−70 km į nakvynės vietą. Slidinėti važiuoja ir mažiau įgudę žmonės, ne vienam jų teko susidurti su sunkumais, kai leidžiantis nuo kalno slidės neklauso“, − sakė ūkininkas.
Rimtų traumų nepatyrė
Vis dėlto jis džiaugėsi, kad nė vienam iš slidinėtojų kompanijos neteko patirti skaudžių traumų. Pasitaikė tik vienas atvejis, kai žmogui lūžo raktikaulis, o pernai vienai mergaitei plyšo raumuo. Nors ji į kalnus važiavo pirmą kartą, su lenta čiuožė labai gerai.
„Paskutinę dieną, paskutinį kartą leidžiantis nuo kalno kažkas pasimaišė, mergaitė griuvo ir susižeidė raumenį. Teko važiuoti į ligoninę ir sužinoti, kas yra draudimas, apie kurį iki tol nė vienas nebuvome girdėjęs ir, aišku, nė vienas neturėjo, nors procedūra labai paprasta – tereikia iš teritorinės ligonių kasos pasiimti kortelę“, − prisiminė R. Majauskas.
„Man pačiam taip pat yra šiek tiek nepasisekę − buvau išsinarinęs petį. Kai pradedi gerai čiuožti ir savimi pasitikėti, atsiranda ir mandrumo. Užpernai iš to mandrumo atsipalaidavau ir pasileidau visu greičiu nuo kalno. O, pasirodo, dar vienas tramplinas buvo. Šokti per jį teko nepasiruošus, todėl nesėkmingai pargriuvau. Atsistojęs pajutau, kad ranka kažkaip ne vietoje, kilstelėjau, ir petys atsistatė, gal buvo nevisiškai išniręs. Grįžus po atostogų porą mėnesių teko pavaikščioti įtvertu petimi“, − pasakojo pašnekovas.
Išbandę kitus kalnus, sugrįžta į Austriją
Ūkininkas su bendraminčiais yra išbandęs ir kitų šalių kalnus. „Vis dėlto tebesu įsimylėjęs Austriją. Mano akimis, ten sukurta geriausia slidinėjimo infrastruktūra, priimtina ir pati kultūra. Porą metų teko viešėti Italijoje, bet man ten nelabai patiko, atrodo, kalnai tie patys, tačiau neužkabino“, − tikino R. Majauskas.
Vis dėlto pašnekovas neslepia, kad ketina nuvažiuoti į Ukrainą, Šiaurės šalis, Turkiją, ateityje išbandyti kitas kryptis ir kitus kalnus.
Austrijoje pakaunės ūkininkai yra pasirinkę regioną, kuriame atostogaujant penkias dienas, nė vieną iš jų netenka čiuoži tais pačiais kalnais, ta pačia trasa.
„Tarkime, Slovakijos Tatruose – visas dienas būni toje pačioje trasoje. Austrijos Alpėse slidinėjimo trasos tęsiasi tūkstančius kilometrų, tas naujumas, šviežumas, kraštovaizdžio kaita labai uždega. Nusileidęs užsuki į trobelę, atsigaivini, pailsi ir vėl kyli. Atrodo smulkmena, bet ji irgi svarbi. Kitose šalyse sugalvojus patįsoti gulte, netrukus prisistato prižiūrėtojas ir reikalauja 5 eurų nuomos mokesčio. O Austrijoje, jei radai laisvą, mėgaukis saule ir poilsiu į valias be užmokesčio“, − sakė ūkininkas.
Iš Lietuvos slidinėtojai į Austriją paprastai važiuoja automobiliais. Tai, pašnekovo žodžiais, labai patogu − nusileidi nuo kalno, pasikeiti batus ir mini atgal, „su nakvyne, neskubėdami, nerizikuodami, dieną, nes nepriimtina lėkti non stop 16 ar daugiau valandų“. Vis dėlto šiemet Majauskai nusprendė rinktis Italijos Alpes ir slidinėti skris lėktuvu.
Vyrišką Romo ir jo sūnų trijulę jau papildo ir anūkas − devynerių metų Matas.
„Dvejus metus aš jį mokiau, pratinau, todėl man pačiam teko šiek tiek mažinti tempus. Nors Matas čiuožia greitai ir išsilaiko posūkiuose, pernai visokių nuotykių patyrėme. Juodojoje trasoje kalnas buvo labai status, anūkas šiek tiek išsigando, todėl teko pavargti, kol nusileidome. Man ekstrymo nebuvo, o anūkas stačiose vietose ir ašarą nubraukė gulėdamas ant šono“, − prisiminė pašnekovas.
Dažniausiai gabenasi savo slides
Tiek R. Majauskas, tiek jo sūnūs yra įsigiję nuosavas slides ir specialius batus. Kiti kompanijos nariai vežasi arba nuomojasi vietoje.
Kartą pakaunės kompanija slides nusprendė galąsti Lietuvoje. Tačiau nuvykus į kalnus, paaiškėjo, kad... nebemoka čiuožti.
„Lėkštoje trasoje teko gaudyte gaudyti slides, vieną dieną pavargus, jas teko gabenti Austrijos meistrams, kad pataisytų. Jie paaiškino, kad kai kurių vietų geriau negaląsti, nes atsiranda briauna, ir vos kryptelėjus atrodo, kad nebemoki čiuožti. Užteko su dilde per kraštus praeiti keliose vietose, ir slidės tarsi pačios slysti pradėjo“, − šypsojosi pašnekovas.
Ar niekada ūkininkui nekilo mintis rinktis kitokias atostogas?
„Daug pažįstamų mėgsta šiltuosius kraštus, pasivolioti ant smėlio, todėl naudojasi įvairių bendrovių kvietimais kažkur važiuoti. Juk ne visi moka anglų ar kitą užsienio kalbą, todėl jiems daug patogiau, kai kažkas viskuo pasirūpina. Babtų krašto ūkininkai kol kas ištikimi slidinėjimui. Audrius Vaškas subūrė kitą kompaniją, Leonas Rudinskas padarė kelerių metų pertrauką, o aš kalbinu prisijungti kitus kaimynus: Alfredą Rinkevičių ir Vytautą Žmuidzinavičių“, − vardijo ūkininkas.
