Dabar E. Garrick reguliariai lankosi Lietuvoje ir konsultuoja urbanistinio planavimo, vadybos, paveldo, viešojo transporto ir tvaraus vystymo temomis.
- Ar galite papasakoti apie savo lietuviškas šaknis?
- Esu gimusi Australijoje, tačiau dabar neturiu su kuo lietuviškai pasikalbėti, neseniai mirė mano mama. Ji nugyveno labai įdomų gyvenimą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ji gavo stipendiją ir studijavo Paryžiuje, Sorbonos universitete, o tais laikais jos draugu buvo Jonas Žemaitis (vėliau - generolas, Lietuvos partizaninio judėjimo vadas – DELFI), jie Paryžiuje gyveno tuo pačiu metu. Mano mama į Lietuvą grįžo 1938 m. ir tada J. Žemaitis supažindino mano mamą su mano tėvu - oro pajėgų kapitonu Vytautu Žižiu. Baigiant istoriją su J. Žemaičiu, Lietuvos genocido muziejuje yra jo nuotrauka – ją įteikė mano mama, kitoje pusėje yra parašyta „Mano brangiai madonai, Jonas“ - štai tokia įdomi mano mamos istorija.
Mano tėvai ėmė slapstytis 1941 m. Mama dirbo mokytoja iš kolegos žydo sužinojo, kad jos vardas yra planuojamų tremti žmonių sąrašuose ir ji turi bėgti. Galiausiai mano tėvai išvažiavo iš Kauno, bet tėvas buvo suimtas ir šeimai teko nelengvas gyvenimas pabėgėlių stovyklose. Mano tėvas su šeima susitiko tik karo pabaigoje, į Australiją jie atvyko 1949 m. Tėvas kalbėjo angliškai, o mama mokėjo prancūziškai, vokiškai, lotyniškai, tad atvykus į Australiją ji gavo prancūzų kalbos mokytojos darbą.
Aš gimiau 1953 m., mano brolis ir sesuo su tėvais iš Lietuvos iškeliavo būdami ne vyresni nei 2 metukų. Apie savo istoriją mama parašė knygą „Elena's Journey“ (liet. Elenos kelionė), mano mamos vardas yra Elena Kabailaitė Žižienė – Jonaitis.
- Kada jūs pamatėte Lietuvą pirmą kartą?
- Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 1974 m., tuo metu nieko nesupratau apie sovietų sistemą, tėvas jau buvo miręs, o patėvis ir mama galvojo, kad mane bus saugu išleisti į Lietuvą kaip gimusią Australijoje. Tuomet savo tetos profesorės Meilutės Kabailienės prie Lukiškių aikštės paklausiau, kas tas ponas, pamenu, kaip ji juokėsi, kad nežinau, kas yra Leninas.
- O ar buvo sudėtinga atvykti?
- Gavau leidimą kaip šeimos narė ir Lietuvoje viešėjau du mėnesius. Manau, prisidėjo tai, kad mano dėdė Vytenis Kabaila buvo matematikos profesorius Vilniaus universitete, o jo žmona – geologijos profesorė, laimėjusi ir Lenino premiją. Tiesą sakant, aš nelabai norėjau važiuoti, bet mano tėvams rūpėjo susitikimas giminėmis. Mažai kas tada grįžo į Lietuvą, bet palaipsniui tėvai ėmė leisti vaikus, gimusius Australijoje, į Lietuvą.
- Kokį įspūdį jums tuo metu padarė Lietuva?
- Man buvo sunku suprasti okupaciją. Kartą į tetos duris pasibeldė du vyrai, aš buvau su sergančia močiute, kuri nelabai ką suprato. Atidariau duris, o jie man ir sako, kad atėjo pataisyti telefono, aš atkirtau, kad jis veikia ir užtrenkiau duris. Grįžusi teta nusigando ir man paaiškino, kad veikiausiai lankėsi saugumas.
Dabar mano šeima, darbas ir namai yra Australijoje, bet siela – Lietuvoje. Jaučiu, kad į Lietuvą gyventi negrįšiu, bet turiu čia vis atvažiuoti. Džiaugiuosi, kad Lietuva laisva, Vilniuje kalbama lietuviškai, žmonės – daug pasiekę, darbštūs. Žinoma, lietuviai visada dejuoja, skundžiasi – toks yra mūsų charakteris, bet kai pagalvoji, kas padaryta per daugiau nei du dešimtmečius... ir viskas per lietuvių charakterį: žmonės nutaria ir padaro.
- Manote, kad lietuviai mėgsta skųstis?
- Kodėl nusprendėte lankytis Lietuvoje nuolat?
- Po pirmojo vizito Lietuvoje, esu čia lankiusis dar kelis kartus, bet esminį sprendimą priėmiau 2000-aisiais, kai buvau Sidnėjaus keltų vadovė olimpiados metu. Tuo metu sutikau daug lietuvių ir nusprendžiau, kad į Lietuvą noriu atvažiuoti dažniau, čia atvežti šeimą, nors mano vyras – australas, o vaikai nekalba lietuviškai. Kai atvykome, mano vaikams buvo 13 ir 15, bet jau tuomet jie sakė, kad jaučiasi lyg namie. Vėliau mano vyriausias sūnus pusę metų gyveno Vilniuje.
- Ar jaučiate, kad gyventojai Lietuvoje yra skurdesni?
- Kalbant apie maistą, kai apsilankiau Kauno prekybos centre, man pasirodė, kad gyvenime tiek įvairaus maisto nesu mačiusi. Man, aišku, kainos atrodo nedidelės, bet gyvenantys iš nedidelių pensijų ar socialinių išmokų, suprantu, verčiasi sunkiai. Vilniuje gal žmonės ir neturi daug pinigų, bet gali nuvažiuoti prie ežero, į sodą, eiti grybauti, uogas rinkti – į tai nežiūriu romantiškai, bet tai yra lietuviams būdingas ryšys su gamta. Aišku, Paryžiuje yra ir pilių, ir paveikslų galerijų, viskas ten - labai aukšto lygio, bet man atrodo, kad Lietuva - neblogesnis kraštas, čia yra kitų dalykų, kurie žmones domina.
Su darbu kasmet keliavau po 2-3 kartus į Europą, Artimuosius Rytus. Pasaulinio dydžio miestai yra labai pasikeitę dėl imigracijos ir turistų, manau, į blogąją pusę. Pavyzdžiui, Prahoje vasarą turistai užima tiek vietos, kad joje nebepatogu gyventi. Manau, gerai, jog Vilnius – ne prie jūros ir turi nedidelį oro uostą. Kai skelbiami geriausi miestai gyventi, jie retai būna didmiesčiais tai, pavyzdžiui, Vankuveris, Viena, Bergenas ar Oslas. Kai miestas pasidaro labai didelis, gyvenimo kokybė jame mažėja.
- Kokia yra didžiausia problema, kurią jūs pastebite Lietuvoje?
- Atvažiavus į Lietuvą iš Australijos labiausiai man į akis krito alkoholizmas. Aš irgi mėgstu vyną prie vakarienės, bet matosi, kaip Lietuvos kaimuose alkoholizmas žaloja žmones, gaila, kad sergantiems padėti – sunku. Tai yra liūdnas sovietmečio palikimas, o alkoholis Lietuvoje vis dar - labai pigus.
- Ačiū jums už pokalbį.
Liepą E. Garrick skaitys pranešimą Pasaulio lietuvių ekonomikos forume.
