Birželio 15-oji taps skolininkų švente?
Iki šiol fiziniai asmenys, paėmę iš banko paskolą būstui įsigyti ar remontuoti, privalėjo nuolat griežtai laikydamiesi mokėjimo terminų mokėti bankui, prisiimti visą su kredito grąžinimu susijusią riziką, be to, sudaryti banko pasiūlytą kreditavimo sutartį, nekeičiant jos sąlygų. Iki 2008 m. rudens tai daugmaž tenkino abi šalis. Tačiau prasidėjusio ekonomikos nuosmukio sąlygomis daugelis asmenų nebegalėjo laiku sumokėti įmokų. Bankai, užfiksavę bent vieną pradelstą įmokos mokėjimą, nesileisdami į derybas dėl tolesnių mokėjimų, sutartis nutraukdavo. Skolininkams tai virsdavo tikra katastrofa: reikėdavo ne tik grąžinti visą kreditą, bet ir sumokėti palūkanas, delspinigius ir kitas sutartyse numatytas įmokas.
Pasak advokatės Jurgitos Judickienės, po birželio 15 d. Lietuvos AT nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 ši padėtis gali iš esmės pasikeisti. Teismas priėmė rezonansinę nutartį ir išaiškino: kreditavimo ir hipotekos sutartys gali būti laikomos vartojimo sutartimis, todėl jas aiškinant ir vykdant pirmiausia turi būti ginami vartotojo, o ne banko interesai. Vadinasi, kai teismai spręs kreditavimo ar hipotekos sutarties nutraukimo pagrįstumą, privalės atlikti tokių sutarčių sąžiningumo kontrolę.
Pavyzdžiui, ar bankas pagrįstai nutraukė kreditavimo sutartį ir pareikalavo įvykdyti visus mokėjimus (grąžinti kreditą, mokėti delspinigius, palūkanas) vien dėl to, kad kredito gavėjas vos vieną kartą pavėlavo sumokėti įmoką. AT nusprendė, kad minėtoje byloje bankas tai padarė nepagrįstai. Todėl tokia kreditavimo sutartyje numatyta sąlyga buvo pripažinta neteisėta.
Iki šiol teismai dažniausiai konstatuodavo, kad kreditavimo sutarties sąlygos yra pažeistos, t. y. kredito įmokos nesumokėtos laiku, todėl pripažindavo sutarčių nutraukimą teisėtu. Taip, teismų praktikoje buvo bylų, kai ir vartotojai sulaukdavo palankaus sprendimo, tačiau tokie atvejai buvo pavieniai.
Kuo dar palengvins skolininkų dalią?
AT sukūrė precedentą, kai ilgalaikių kreditavimo sutarčių, pagal kurias kreditas turi būti grąžinamas dalimis kas mėnesį, o bankas turi teisę sutartį nutraukti bent kartą praleidus mokėjimą, sąlygos gali būti pripažintos neteisėtomis. Maža to, advokatė J. Judickienė pataria: jei bankas jau pasinaudojo savo teise nutraukti kreditavimo sutartį ir pareikalavo grąžinti kreditą, vertėtų iš naujo apsvarstyti, ar tokia sutartyje numatyta banko teisė iš esmės nepažeidžia skolininko interesų, o jei taip – ginčyti banko sprendimus teisminiu būdu.
Iki šiol kreditavimo ir hipotekos sutartys, kurių pagrindu asmenys paimdavo paskolas būstui įsigyti ar renovuoti, nebuvo laikomos vartojimo sutartimis. O pačiose sutartyse bankai aiškiai numatydavo: suteikiamas kreditas – tai ne vartojimo kreditas. Tad minėtas AT išaiškinimas akcentuoja vartotojų apsaugos nuostatas: skolininkas bus laikomas silpnesne sandorio šalimi. Taip šimtai, gal net tūkstančiai asmenų teisme galės nuginčyti nemažai jiems nepalankių ir akivaizdžiai nesąžiningų hipotekos sandorio nuostatų.
Antstolių darbe – jokios krizės
Praėjusiais metais šalyje šoktelėjo būsto paskolas paėmusių, su kredito grąžinimo problemomis susidūrusių ir jau per varžytines būstą praradusių žmonių skaičius. Bankai tokiu atveju elgiasi pagal jiems įprastą schemą: siekdami atgauti skolas, jie kreipiasi į Centrinę hipotekos įstaigą ir prašo leisti parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą. Pernai hipotekos teisėjas priėmė trečdaliu daugiau tokių nutarčių nei 2009-aisiais.
Praėjusiais metais Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai per varžytines pardavė 483 butus ir 1 337 žemės sklypus, kuriuos, gavę paskolas, buvo įsigiję ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Lyderis pagal kreipimusis į minėtą įstaigą – „DnB Nord“, antrojoje vietoje – SEB. Lyderių trejetuką užbaigia „Swedbank“.
Padėtis dėl pradelstų skolų darosi vis grėsmingesnė. Kreditų biuro „Creditinfo“ duomenimis, gyventojų pradelstos skolos bankams ir kredito unijoms 2010 m. pradžioje siekė 1,5 mlrd. Lt ir kas mėnesį padidėja vidutiniškai 70 mln. Lt. Įsiskolinusių žmonių skaičius jau siekia 57 tūkst. Tad nieko nuostabaus, kad antstolių kontoros virsta savotiškomis nekilnojamojo turto agentūromis, pardavinėjančiomis įkeistą ir už skolas areštuotą turtą. Didėjantis varžytinių skaičius signalizuoja: sunkmečiu žmonės (ir įmonės) jau išnaudojo savo sankaupas ir neturi galimybių atsiskaityti. Be abejo, skolininkai stengiasi savo turtą parduoti pačių surastiems pirkėjams. Įstatymas jiems tai leidžia. Pirkėjas turi sumokėti arba tokią sumą, kokia yra skola, arba tiek, kiek antstoliai įkainojo turtą. Tuomet antstolis turi teisę varžytinių nevykdyti ir parduoti turtą skolininko pirkėjui, kuris visą sumą už tą turtą turi būtinai sumokėti iki varžytinių.
Lietuvoje per pastaruosius 20 metų susiklostė tokia praktika: daugiausia nekilnojamojo yra įkeista, aišku, bankams, kurie varžytinėse ir stengiasi parduoti tą turtą. Tačiau, sprogus nekilnojamojo turto kainų burbului, dažniausiai turtą net ir pardavus per varžytynes, skolininkai lieka su... skolų kupra. Mat paprastai jų turimi įsipareigojimai bankams būna kur kas didesni nei parduoto turto vertė. Visgi tuo skolininkų kančios dar nesibaigia: likusi skola išieškoma iš kito jų turto.
Laimės tik advokatai?
Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas minėtą AT nutartį vertina „rezervuotai“. Visų pirma, šalies komerciniai bankai net dvejus metus laikėsi moratoriumo nepardavinėti beviltiškų skolininkų būsto. Antra, naujoji tvarka galbūt padės mažumai skolininkų, kurie su advokatų pagalba gebės apsiginti. Tačiau dėl AT kuriamo precedento daugumai būsimų bankų klientų kreditai gali brangti, sudėtingės paskolų gavimo procedūros. Juk bankai norės apsidrausti nuo naujų jiems nepalankių sąlygų. Kas iš to laimės? Pašnekovas mano, kad tik advokatų kontoros ir hipotekos teisėjas. Tik ne bankų klientai.