O kada įstatymas įsigalios, dar neaišku. Fizinių asmenų bankroto įstatymą norima taikyti ir ūkininkams. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas mano, kad prasiskolinusiems ūkininkams atskiro įstatymo nereikia, kad jie yra tokie pat fiziniai asmenys kaip visi kiti.
Apie skolų slegiamų ūkininkų galimybes bankrutuoti „Ūkininko patarėjas“ ne kartą rašė. Savo nuomonę šiuo klausimu daug sykių yra išsakę ir patys ūkininkai, jų organizacijų atstovai. Žemdirbiai kantriai laukia jiems svarbių įstatymų.
Tuo tarpu kiti prasiskolinę lietuviai, kol mūsų šalyje Fizinių asmenų bankroto įstatymo nėra, bando skolų atsikratyti užsienyje. Tačiau skolininkai įsipareigojimų turi ne kam kitam, bet Lietuvoje veikiantiems bankams, mūsų šalies įstaigoms, įmonėms ir pan.
Remiantis Europos Tarybos reglamentu apie nemokumo procedūras, prasiskolinęs asmuo gali bankrutuoti visoje Europos Sąjungoje (išskyrus Daniją), pasinaudojęs bet kurioje šalyje narėje galiojančiais bankroto įstatymais. Pirmieji tokie lietuvių bankroto atvejai pernai buvo plačiai aprašyti – Gytis Januška asmeninį bankrotą paskelbė Latvijoje, o Milda Špakauskaitė – Anglijoje.
Šie bankroto atvejai dažniausiai buvo parodyti kaip teigiamas dalykas, ypač prasiskolinusiam asmeniui. Esą Lietuvoje nėra Fizinių asmenų bankroto įstatymo, todėl lietuviai priversti bankrutuoti kitose šalyse, kuriose tokie įstatymai galioja.
Tačiau, kaip „ŪP“ pasakoja Anglijoje, Notingemo universitete, ekonomikos studijas baigęs ir dabar pagal profesiją dirbantis Martynas Mikelėnas, ne viskas taip paprasta.
„Asmeninis bankrotas, kaip institutas, anksčiau ar vėliau Lietuvoje bus įteisintas. Dabar didžiausia problema mūsų šalyje yra ne tai, kad dar nėra priimtas Fizinių asmenų bankroto įstatymas ir žmonės negali juo pasinaudoję bankrutuoti, bet tai, jog nėra administracinio mechanizmo, per kurį būtų galima tą padaryti. Todėl kyla klausimas, kas išieškos bankrutavusio asmens turtą?
Kaip tai bus padaryta? Šiuo atveju antstolis, kaip įrankis procedūroje, netenka teisės išieškoti turtą. O turto valdymą ir išieškojimą perima bankroto administratorius iš užsienio. Tokio tipo asmens bankrotas, pirmasis oficialus asmens bankrotas Lietuvoje, pretenduoja sulaužyti ne tik mūsų šalyje galiojančius įstatymus, bet kartu pademonstruoti naują būdą pasipelnyti“, – apie susidariusią situaciją aiškina M. Mikelėnas. Pasak jo, nesinorėtų, kad patys pirmi lietuvių bankrotai taptų „verslo planu“ nurašant didžiules skolas.
Kuriantiems Fizinių asmenų bankroto įstatymą seimūnams M. Mikelėnas norėtų pasakyti, jog svarbu ne tik paties įstatymo priėmimas.
„Vakarų Europoje asmeninio bankroto praktika veikia normaliai, nors pasitaiko įvairiausio plauko bankrutuojančių asmenų. Pagal bankroto sampratą, asmuo, siekiantis atleidimo nuo skolų, privalo skaidriai ir sąžiningai bendradarbiauti su bankroto administratoriumi, siekiant grąžinti kiek įmanoma daugiau skolų esamu turtu. Bet kokie nesąžiningi veiksmai, susiję su turto slėpimu ar siekiu pasipelnyti iš savo bankroto procedūros, būtų svari priežastis stabdyti asmens bankroto procedūrą ir persvarstyti tokio veiksmo galimybę iš naujo. Labai akylai turėtų būti prižiūrima pati bankroto procedūra, siekiant apginti viešąjį interesą, mokesčių mokėtojus, suinteresuotas puses, kad jos nenukentėtų dėl nesąžiningo bankroto“, – aiškina M. Mikelėnas.
Latvijos teismo sprendimą dėl G. Januškos bankroto apskundė du Lietuvos bankai. Vasario 14 d. Lietuvos apeliaciniame teisme žodinio posėdžio metu bus aiškinama galimybė G. Januškai bankrutuoti Lietuvos Respublikoje. Iš viso G. Januška turi beveik 14 mln. Lt skolų ne tik keliems mūsų šalies bankams, bet ir Valstybinei mokesčių inspekcijai.
„Elementarus ekonomikos ir verslo išmanymas leidžia suprasti, kad padaryta žala bankams iš tiesų kompensuojama indėlininkų sąskaita. Padaryta žala valstybei yra kompensuojama mokesčių mokėtojų sąskaita. Fizinio asmens bankroto institutas turėtų suteikti pagalbą skolininkui, bet kartu privalo ginti viešąjį interesą. Toks procesas negali tapti sukčių pasipelnymo taikiniu. Negalima paneigti žmogaus teisės bankrutuoti, tačiau reikia skaidriai ir efektyviai šį procesą valdyti. Būsimas įstatymas neturėtų skatinti piliečio pasipelnyti iš savo bankroto, nes tai bet kokiu atveju yra ekonominė ir moralinė žala šaliai. Kita vertus, žmonės yra savanaudžiai, kad ir kaip būtų, žmogus visuomet stengiasi pasielgti taip, kad jam būtų naudinga. Kokybiškas įstatymas turėtų skatinti teisingumo motyvaciją“, – teigia M. Mikelėnas.
Jam šis klausimas aktualus ir dėl asmeninių priežasčių. M. Mikelėnas Lietuvoje su minėtuoju G. Januška turėjo bendrą verslą.
„Nenoriu politikuoti, tačiau visi suprantame, kad toks įstatymas kaip bankroto arba progresiniai mokesčiai niekada nebūna priimami prieš pat naujo Seimo rinkimus. Kad ir kaip būtų, mes gyvename teisinėje valstybėje ir įstatyminis pagrindas yra labai svarbus. Norint turėti „švarų“ bankroto procesą, pirmiausia reikia turėti Fizinių asmenų bankroto įstatymą. Deja, jo priėmimas vilkinamas“, – apgailestauja „ŪP“ pašnekovas.
„Norėtųsi, kad Lietuvoje formuotųsi švaresnė teisinė praktika. Visi ne kartą girdėjome, kaip neva bankrutuoja didelės įmonės, kurios vėliau prisikelia tarsi feniksas iš pelenų. Įmonių fiktyvių bankrotų schemos, matyt, gerai „atidirbtos“. Jeigu neturėsime aiškios fizinių asmenų bankroto procedūros, bus panašiai kaip su įmonėmis. Man, kaip lietuviui, svarbu, kad mes užsienyje nepagarsėtume dar vienos rūšies machinacijomis. Norėčiau, kad būtume žinomi kaip darbšti ir garbinga tauta“, – kalba M. Mikelėnas.
