Pažvelgus į mūsų daugumos padėtį iš šalies, dera konstatuoti, kad rinkimus laimėjusios partijos būtinai privalėjo ištiesti tautai saldainiuką. Koks pigiausias ir lengviausiai ištiestas žmonėms būtų tas naujosios Vyriausybės „saldėsis“? Valdantieji turėjo du greičiausiai įgyvendinamus variantus: didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) arba kelti tą taip jau užsistovėjusią minimalią algą. Vyriausybė pasirinko pastarąjį. Dėl savų merkantiliškų priežasčių: planuojama susigrąžinti daugiau mokesčių į biudžetą, iš tų vos padidėjusių algų išskaičiuojant gyventojų pajamų mokestį.
O kas daugiau? Gal mažėja nekilnojamojo turto, žemės mokesčiai, atsiranda naujų lengvatų neįgaliesiems ar pensininkams? Ar pastariesiems grąžinamos visos ne taip jau seniai nurėžtos pensijos? Ne, ne, ne. Infliacija ir toliau rodo savo dantis, kasmet sugrauždama apie 3 proc. ir žmonių, ir įmonių turto. Palūkanos už indėlius bankuose artėja prie nulio. Ekonomikos augimas, deja, vis nepasiekia žadėtų skaičių. Maža to, ūkio augimo rodikliai ir toliau neviršija metinės infliacijos indekso. Kitaip tariant, daugiau kažko gero mūsų gyvenime kaip ir nematyti...
Gyvenimas šiek tiek pagerės
Aušra Maldeikienė, ekonomistė
– Deja, pagerėjimą pajus tik tie žmonės, kurie ir teuždirba tą minimalią algą. Daugiau uždirbantiems asmenims nuo to nebus nei šilta, nei šalta. Visam mūsų šalies ūkiui tai bus šioks toks palengvėjimas: žmonių rankose atsiradę tie papildomi litai bent kiek pagyvins vartojimą. Pagrindiniam mūsų ekonomikos flagmanui – į eksportą orientuotoms įmonėms – tai esminės įtakos neturės. Kai kurie jų specialistai jau seniai uždirba žymiai daugiau nei ta vargana minimali alga. Tie darbuotojai, kurie dirba medienos apdirbimo ar mėsos perdirbimo įmonėse, ir toliau tegaus vos kilstelėtą „minimumą“, ir jis tų įmonių strateginio pranašumo prieš užsienio konkurentus nesugriaus. O tas mūsų „pranašumas“ nekinta ir toliau – tai skandalingai maža (visos Europos mastu) minimali mėnesio alga. Daugiau jokio kito teigiamo poveikio mūsų žmonėms ar šalies ūkiui aš nematau.
Tačiau nors tiek gerai: daugiau tempti gumą nedidinant tos skandalingai mažos minimalios algos jau buvo nebeįmanoma. Juk ankstesnius ketverius metus buvo daugiau nei juokinga: buvęs Premjeras Andrius Kubilius vis mėgdavo pakalbėti apie Lietuvą kaip apie šalį, besiorientuojančią į aukštųjų technologijų pramonę. Tačiau kaip galima vystyti tokias ekonomikos sritis, reikalaujančias itin aukštos kvalifikacijos darbuotojų, ir toliau absoliučiai lyderiaujant visoje Europoje tokia vergetiška mėnesine alga? Jau geriau konservatorių lyderis būtų atvirai deklaravęs: mūsų stiprybė visoje Europos Sąjungoje – maža, labai maža minimali alga. Tik dėl to mūsų eksportuojamos prekės yra pigesnės už kitų šalių konkurenčių. Tiesa, galite man paprieštarauti, kad dar mažiau už mus uždirba bulgarai ar rumunai. Tačiau tai jau labiau Balkanai, o ne Europa. Tad pagal minimalią mėnesinę algą ir mūsų vieta yra Balkanuose, o ne Rytų, juo labiau Vidurio Europoje. Tik mūsų politikai ir toliau to kažkodėl atkakliai „nesupranta“.
Padidinta minimali alga žmonių problemų neišspręs
Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentas
– LLRI ragina atsisakyti planų kelti minimalią mėnesinę algą iki 1 000 litų ir padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį. Minimalios algos kėlimas negarantuos, kad mažiausiai uždirbantiems gyventojams augs jų darbo pajamos. Juk nuolat stokodamos apyvartinių lėšų privataus sektoriaus įmonės, ypač mažosios, gali būti priverstos trumpinti darbo laiką ar net mažinti darbuotojų skaičių. Jei padidėtų neapmokestinamasis pajamų dydis, šimtai tūkstančių gyventojų, teuždirbančių minimalią algą, gautų bent kiek didesnes pajamas į rankas. Tik štai iš kur paimti pinigų smulkiesiems verslininkams? Kelti kainas?
Padidinus neapmokestinamąjį pajamų dydį iki dabartinio minimalios mėnesinės algos dydžio (850 litų), darbuotojo pajamos į rankas išaugtų nuo 715 iki 774 litų, o mokestinė našta sumažėtų. Laimėtų visi – ir darbuotojai, ir darbdaviai.
Politikams nusprendus didinti minimalią algą, privačios įmonės juk nepradeda produktyviau dirbti, neišauga jų apyvarta, tad ir neatsiranda finansinių išteklių mokėti tuos padidintus atlyginimus. Viešajame sektoriuje – paprasčiau: minimaliai algai didinti reikiamas lėšas naujoji koalicija tikisi gauti iš mokesčių mokėtojų kišenių. Jeigu valdžia nori didinti atlyginimus vien viešajame sektoriuje, ji gali tai daryti tiesiogiai, o ne keldama minimalią mėnesinę algą ir taip išbalansuodama visą ūkį.
Maža to, LLRI skaičiavimais, Finansų ministerijos prognozės padidinus minimalią algą surinkti daugiau mokesčių nuo atlyginimų yra nepagrįstos. Neatsižvelgiama į neigiamus šio sprendimo padarinius darbo rinkai: neišvengiamai mažės etatų mažose įmonėse, padaugės atleidžiamų darbuotojų ir tokių įmonėlių bankrotų. Mokesčių surenkama daugiau tik tada, kai ir atlyginimai kyla, ir kartu auga ekonomika bent po 8–9 proc. per metus. Jei ūkiui vis dar tebeatsigaunant po krizės atlyginimai didinami dirbtinai, galima tikėtis ne daugiau mokestinių pajamų, o daugiau bankrotų ir šešėlinės ekonomikos.
Reikia mažinti pašalpas
Prekybininkas Romas iš bažnytkaimio
– Esu smulkusis verslininkas, jau porą dešimtmečių turintis dvi parduotuves. Vieną – savo, kitą – gretimame bažnytkaimyje. Į pastarąją visą rudenį ieškojau pardavėjos ir kroviko-sargo. Veltui – niekas iš kalbintų taip ir nesutiko. Mat dauguma provincijos bedarbių gauna apie 600 litų pašalpas, ir niekas iš jų nenori eiti dirbti už tą minimalią algą. Deja, maža apyvarta man neleidžia mokėti savo darbuotojams daugiau. Kai visi bus priversti mokėti po 1 000 litų, neišvengiamai turėsime pakelti produktų kainas. O tai bus smūgis bedarbiams – vadinamiesiems pašalpininkams. Gal tuomet jie pagaliau eis dirbti? Kol skirtumo tarp minimalios algos ir pašalpos beveik nėra, tol žmonės rinksis pastarąjį variantą. Reikia nutraukti pašalpų mokėjimą arba remti žmones tik maisto produktais. Antraip valstybė savo pašalpomis finansuoja kontrabandinių rūkalų ir kitų prekių pardavinėtojus.