Ar bus nauja krizė: vardija rizikos židinius

Iki šiol ne visos įmonės atsitiesė po 2009 m. Lietuvoje nuvilnijusios krizės, bet ekonomistai primena, kad atsipalaiduoti neverta – kai kurios šalys signalizuoja apie padidintą riziką ir tai gali privirti košės Lietuvoje.

Didžiausių Lietuvoje veikiančių bankų ekspertai nesiima prognozuoti, kada sunkumai gali prislėgti, tačiau vardija, į ką verta atkreipti dėmesį.

„Verslo ciklas aiškių ribų laike neturi, jis gali tęstis net apie dešimtimis metų, todėl visiškai neaišku, kada užklups nauja pasaulinė krizė. Mes šiuo metu matome keletą rimtų rizikos židinių, dėl kurių galėtų įsiplieksti naujas nuosmukis“, - kalbėjo DNB banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.

„Žiūrint į praeities nuosmukius galima daryti vieną išvadą: nors ekonominės problemos ir disbalansai būna žinomi, krizę sukelianti kibirkštis dažniausiai būna netikėta“, - primena vyriausias „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Europoje yra keletas rizikingų žaidėjų

„Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad krizės, kaip ir ekonominiai ciklai, yra neišvengiami, tačiau yra keletas padidintos rizikos valstybių.

„Viena jų - Suomija, kuri dėl „iPhone“ prarado „Nokia“, o „iPad'as“ nužudė jų popieriaus perdirbimo gamybą, bet darbo užmokestis vis tiek augo po kelis procentus kasmet. Kita valstybė – Švedija, kuri per krizę beveik nepajuto nekilnojamojo turto (NT) kainų korekcijos. Ji yra priskiriama prie saugių užuovejų, bet didelis pasitikėjimas ateityje gali virsti kainų nuosmukiu. Taip pat ir Norvegija priklauso didesnių rizikos šalių grupei – ji labai priklauso nuo naftos kainų“, - vardijo Ž. Mauricas.

Pasak jo, šioje kategorijoje lieka ir reformų nedariusios Pietų Europos valstybės, tai - Italija, Prancūzija ir Graikija.

„Prognozuojant krizę reikia vertinti ne tik kur yra blogai, bet ir kur yra pernelyg gerai. Prie tokių valstybių galime priskirti Kiniją, kuri auga jau du dešimtmečius nesustodama – logiškai mąstant, vargu ar pavyks išlaikyti tokį augimą. Sakyčiau, kad su iššūkiais gali susidurti ir Kanada, kur praktiškai nebuvo NT kainų korekcijos, aišku, ir Rusija, kur krizė jau vyksta“, - dėstė Ž. Mauricas.

Ar geriausi vaistai jau panaudoti?

N. Mačiulis mano, kad dabar centriniai bankai yra nusiteikę gana ilgai taikyti agresyvią skatinimo politiką: žemas palūkanas ir pinigų pasiūlos didinimą.

„Kol kas apie nuosaikų palūkanų didinimą užsimena tik JAV ir Jungtinės Karalystės centriniai bankai. Tai mažina riziką, kad artimiausiu metu susidursime su rimtesniu finansiniu šoku ir ekonominiu nuosmukiu. Pastaraisiais metais centriniai bankai pademonstravo, kad siekdami paskatinti užimtumą ir ekonomikos augimą jie gali imtis labai netradicinių priemonių – ir iki šiol jos buvo gana sėkmingos“, - dėstė N. Mačiulis.

Tačiau I. Genytė-Pikčienė grėsme įvardija ir tai, kad centriniai bankai jau panaudojo svarius įrankius pakoreguoti ekonomikos kryptį.

„Centriniai bankai ne tik išeikvojo palūkanų normų karpymo instrumentą, bet ir ėmėsi daug drastiškesnio įrankio – kiekybinio skatinimo arba pinigų spausdinimo. Stambiųjų pasaulio ekonomikų centriniai bankai į ekonomiką įšvirkštė ir tebepumpuoja istoriškai neregėtas pinigų sumas. Tokio masto kiekybinio skatinimo pasaulis nėra regėjęs, todėl tikrai nėra pasiruošęs pašaliniams šio gydymo poveikiams“, - sako ji.

Vienas iš „šalutinio poveikio“ rezultatų, pasak jos, yra „turto efektas“: turtingesni investuotojai, bankai ir verslai perka platinamus vertybinius popierius ir tampa dar turtingesniais. Be to, esant mažoms palūkanoms rinkose, tokie investuotojai ieško didesnius uždarbius siūlančių sričių.

„Dėl to nemaža dalis šių pinigų „nusėda“ rizikingesniuose aktyvuose ir padidina burbulų formavimosi riziką. Šiuo metu stebime rekordus fiksuojančias akcijų ir obligacijų rinkas, kur ne kur sparčiai kylančias NT kainas. Todėl ne vienas ekonomistas ima kalbėti apie burbulų sprogimo grėsmes“, - pastebi I. Genytė-Pikčienė.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda atkreipia dėmesį ir į Europoje įsisukančią defliacinę spiralę: žmonės pastebi, kad kainos krenta ir ima savo pirkinius atidėti ateičiai, vildamiesi juos įsigyti pigiau.

„Šia prasme bet koks infliacijos atsiradimas yra sveikintinas, nes tokius lūkesčius naikina ir mažina, - mano G. Nausėda. - Tiesa, Lietuvoje žmonės vargu ar yra apimti nerimo dėl kainų kritimo. Dažnas pasiūlys ekonomistams įsileisti šviežio oro į kabinetus, nes gyventojams atrodo, kad kainos kyla sparčiai ir defliacinių nuotaikų nėra.“

Kokius ginklus dar turi

Nepaisant to, kad krizė yra tikėtina, ekonomistai vardija, kad į pasiruošimą jau yra investuota.

„Europos verslas dar niekada neturėjo tiek grynųjų pinigų, kiek turi dabar: net jei nutiktų kas netikėto, pavyzdžiui, iš euro zonos trauktųsi Graikija, ar Prancūzija išgyventų sunkumus, tiesioginio labai skaudaus poveikio nebūtų – įmonės turi buferius. Europoje labiau galima tikėtis stagnacijos nei krizės“, - pastebi Ž. Mauricas.

Be to, ekonomikas galima gaivinti skatinant vartojimą, tačiau tai sau gali leisti tik nedaug įsiskolinusios valstybės.

„Kitos netradicinės priemonės yra pinigų spausdinimas siekiant susilpninti valiutą, tai švedai sėkmingai ir daro, didindami savo konkurencingumą. Tačiau ši strategija veikia tol, kol jos nesiima kitos šalys. Kitas būdas – valdyti gyventojų lūkesčius, skatinti gyventojų ir verslo pasitikėjimą valdžia, žinant, kad nebus kažkokių keistų, skubotų sprendimų. Švedija šiuo atveju turi pranašumų, o štai Kinijoje gali būti visko“, - apibendrina jis.

„Sunkmečiams reikia ruoštis iš anksto. Geriausias būdas tai padaryti, išlaikyti konkurencingumą, neturėti reikšmingos skolų naštos, vartoti pagal savo išgales, išlaikyti įvairų ir konkurencingą eksportą, siekti subalansuoto biudžeto bei kaupti finansinę pagalvėlę sunkmečiui. Lietuvos ūkiui daugelį iš šio recepto sudedamųjų dalių visai neblogai sekasi įgyvendinti, išskyrus pastarąjį. Valdžios sektorius, neturėdamas finansinio buferio, negali atlikti stabilizuojančio vaidmens sunkmečiu“, - apibendrina I. Genytė-Pikčienė.