Afrikoje dirbantis lietuvis: reikia geležinės kantrybės

Viešojoje erdvėje vis netyla kalbos apie pabėgėlius iš Afrikos ir jų prieglobstį Europoje. 325 – būtent tiek svetimšalių Lietuva priglaus per ateinančius dvejus metus. Tiek politikai, tiek įvairių sričių ekspertai spėlioja, kaip juos pavyks integruoti į darbo rinką ir visuomenę. Bet ką, išties, žinome apie Juodąjį žemyną?

Kenijoje viešėjęs JAV prezidentas Barakas Obama pasakė, jog Afrika yra vienas sparčiausiai besivystančių regionų pasaulyje. Daugiau nei kelis dešimtmečius šaknis į Afrikos rinką įleidę ir mūsų tautiečiai, kurie situaciją mato ne tik kaip turistai, bet verslo atstovai. Vieni iš - spaustuvė Lietuvoje „Garsų pasaulis“. Savo patirtimi ir įžvalgomis apie paslaptingą žemyną su pagrindinio šalies portalo DELFI skaitytojais dalinasi ben    drovės generalinis direktorius Vytautas Mieliauskas.

„Šiuo metu kartu su kolegomis belgais dirbame Madagaskare, Mozambike, Bisau Gvinėjoje, Ugandoje, Ruandoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje. Šioms šalims tiekiame saugią spaudą – asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, banderoles, vizas, vairuotojų pažymėjimus“, – pokalbį pradeda „Garsų pasaulio“ generalinis direktorius.

Prireikia geležinės kantrybės

Pirmiausia kalba pasisuka apie Afrikos verslo manieras, tuomet pašnekovas patikina – jie vienareikšmiškai skiriasi nuo europietiškų. Ten viskas vyksta labai lėtai, reikia daug kantrybės bendraujant su vietiniais: „Gali praeiti metai klausantis kažkokių ketinimų ir pažadų, tačiau vis vien nieko neįvykti. Ir ne todėl, jog pasirinko kažką kitą, o tiesiog neįvykti.“

V. Mieliauskas teigia, jog tikras gali būti tik tuomet, kai pinigai pasiekia sąskaitą – visa kita iki tol tik planai. Kuomet Vakarų pasaulyje tokie reiškiniai mažiau daugiau nebevyksta. Jei viešasis sektorius pasirengęs kažką pirkti – labai tikėtina, jog taip ir bus.

Sakyti, jog niekas nevyksta – klaidinga

„Reikia pripažinti, apie Afriką, mes žinom nedaug. Ir sakyti, jog joje niekas nevyksta – klaidinga. Yra sričių, kurios vystosi greičiau nei mums atrodo, – sako V. Mieliauskas. – Pavyzdžiui telekomunikacija. Net labai vargingose šalyse GSM operatoriai yra reikšmingi. Ir paslaugos apie kurias kalbame šiandien, pavyzdžiui, ketvirtosios kartos ryšys, reklamuojamas ir parduodamos. Socialiniai tinklai taip pat labai išsivystę. Žmonių daug, todėl plėstis šioms rinkoms prielaida yra labai didelė.“

Kaip įvardina pašnekovas, didžiausias stabdys vystytis Afrikai be skurdo ir išteklių trūkumo – korupcija. Jei Afrikoje kažkas nevyksta, tai ne todėl, kad to nereikia ar nėra galimybių, o todėl kad yra suinteresuotų, jog tai nevyktų. „Išties, ką kalba ir siūlo Nigerija mes nelabai ir klausomės. Pirmais metais važiuodavom, bet dabar supratom, jog neišpildysim tų norų, nuo kurių nepriklauso sprendimai“, – šypteli generalinis direktorius.

Prioritetas krikščioniams

Niekam ne paslaptis, jog ne tik ekonominė padėtis, bet ir religiniai konfliktai skatina žmones palikti žemyną. Jau kurį laiką politikai ir ekspertai diskutuoja, kaip pavyks tuos 325 pabėgėlius integruoti į Lietuvos darbo rinką ir visuomenę. V. Mieliauskas kategoriškas šiuo klausimu: „Labai sunkiai įsivaizduoju tą integraciją. Kai mes nuvažiuojam ne į viešbutį, o pas provincijoje gyvenančius žmones, akis bado ne tik skurdas ir badas, bet pats požiūris. Prieš kelias savaites buvau Vakarų Afrikoje, bevaikštant su kolega kalbėjom, kas būtų, jei į šitą kaimą atvežtų lietuvių. Taip, technologiškai jis labai nepasikeistų, bet žmogaus rankų pagalba jis taptų tvarkingesnis.“

Pašnekovas įsitikinęs – kaimas pasikeistų, jei į miestą atvyktų ir 15 vienuolių. Su krikščionybe ateina ir kitas požiūris, atsiranda bent minimalūs reikalavimai buičiai.

„Lietuva turėtų teikti prioritetą krikščioniams. Jų galimybė integruotis yra nepalyginamai didesnė nei musulmonams vien dėl egzistuojančios aplinkos“, – sako „Garsų pasaulio“ vadovas.

Naivu tikėtis

Pašnekovas pabrėžia, jog tikėtis, kad ekonominė emigracija sustos – nerealu. Jo nuomone, žmonės juda ten, kur geriau gyventi. Lygiai taip pat kaip svetur emigruoja lietuviai, lygiai taip pat emigruoja afrikiečiai.

Techninis ribojimas – aktyvesnė sienų kontrolė, išeitis sustabdyti plūstančius: „Tačiau karinėmis priemonėmis stabdyti žmones, kurie bėga nuo karo ar religinio persekiojimo – būtų amoralu.“

Maži stebuklai

Spaustuvės vadovas pastebi, jog daug metų dirbdamas Afrikoje atrado ir mažų stebuklų. „Galėčiau paminėti Ruandą. Prieš dvidešimt metų šalį siaubė genocidas, buvo išžudyta beveik milijonas žmonių. Dabar nuvažiavus į tą šalį ištinka šokas. Nors šalis vis dar labai varginga. Pastaruosius metus vien stabilus augimas. Su šia šalimi dirbame ne vienus ir ne dvejus metus. Galiu pasakyti – tai skaidriausios valstybės pavyzdys. Visi pirkimai buvo padaryti taip skaidriai, taip atvirai, jog nebuvo kilusi mintis apie protekcijas“, – sako V. Mieliauskas. O svarbiausia pabrėžia – šalyje, išties, nėra baimės.

Didžiojo brolio sindromas

Pašnekovas teigia, jog pokolonijinės šalys visuomet turi intenciją pirkti paslaugas ar prekes ir buvusių kolonistų, tačiau jis pabrėžia – protekcionizmas egzistuoja ne tik Afrikoje, bet ir Europoje.

O panašumų randa ir su Lietuva bei Rytų Europa: „Kažkurios valstybės šimtmečiais buvo kolonijomis, susiklostė kolonijiniai santykiai. Anglas, prancūzas ar portugalas jiems ir šiandien yra aukščiau. Jei pažvelgsime į Rytų Europą, turime kažką panašaus. Tai ypač atsiskleidė po devyniasdešimtųjų. Bet koks atvykęs vakarietis į Lietuvą turėjo dešimt kartų svaresnį žodį nei vietinis.“

Tačiau V. Mieliausias tikina, jog ilgainiui ateina suvokimas, jog tie patys vietiniai žmonės, kurie gyvena ir dirba čia, supranta ir gali ne mažiau nei svetimšaliai. „Mus sieja didžiojo brolio sindromas. Nors šiandien jau ir Afrikoje sutinkame vietinių verslininkų, nekalbu apie tuos, kurie važinėja ir sako, jog pažįsta karalių ar prezidentą, o kompetenciją kaupiančius ir inovatyviai mąstančius verslininkus. Vis dar reikia įtikinėti, jog turime pasakyti tiek pat kiek vakarietis“, – pokalbį vainikuoja „Garsų pasaulio“ generalinis direktorius.