Iki praėjusių metų pabaigos galiojo išimtis, kad „Sodros“ įmokos neskaičiuojamos nuo autoriams (pvz., rašytojams) ir gretutinių teisių subjektams (pvz., aktoriams arba atlikėjams) mokamo atlyginimo pagal suteiktas licencijas panaudoti kūrinius ar gretutinių teisių objektus. Šiemet tokios lengvatos neliko.
Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos tarybos narys Justinas Garliauskas absurdiška pavadino tokią naujovę, nes nieko panašaus esą nėra niekur kitur pasaulyje.
„Intelektinio turto apmokestinimas „Sodros“ mokesčiais yra beprecedentis atvejis. Ne tik gyvo asmens sukurto, bet ir paveldėto. Tai palies ne tik kūrybininkus, bet ir mokslinių atradimų autorius ir registruotų patentų turėtojus ar paveldėtojus“, – aiškino pašnekovas.
Kaip pavyzdį jis pateikė šviesaus atminimo Vytauto Kernagio kūrybą. Kai skamba radijo arba televizijos eteryje ji yra administruojama ir ginama kolektyvinių organizacijų. Už kūrinių panaudojimą surinktas atlyginimas atitenka teisių paveldėtojams.
„Tačiau kolektyvinio administravimo organizacijos nesuteikia licencijų naujiems kūriniams sukurti (dramai, kinui, televizijai). Čia atsiranda tiesioginis santykis su teisės turėtoju. Taigi, kuriant naują kino filmą ir sumanius jame panaudoti dainą „Santechnikas iš Ukmergės“, į „Sodros“ mokesčių mokėtojus ir deficitinio biudžeto gelbėtojus bus įtraukti ir mirusieji. Kaip sakė Seimo Kultūros komiteto pirmininkas (t. y. Ramūnas Karbauskis, – aut. past.), siekis yra įtraukti kuo daugiau asmenų į „Sodros“ mokesčių mokėtojų ratą“, – ironijos neslėpė asociacijos atstovas.
Sąrašas įspūdingas
J. Garliausko teigimu, Lietuvai ratifikavus Berno konvenciją, autoriaus teisės ginamos 70 metų po jo mirties. Taigi, mokesčių mokėtojų ratas esą išplečiamas tikrai įspūdingai: Bernardas Brazdžionis, Justinas Marcinkevicius, Vytautas Kernagis, Janina Degutyte, Juozas Grušas, Jurgita Ivanauskaitė, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda ir daugelis kitų kūrėjų.
„Jau nekalbu apie kiną. Naujos sutarties ekranizuoti knygą „Miegančių drugelių tvirtovė“ su rašytoja nesudarysi. Autorinė sutartis pagal formą ir prigimtį skirta dėl autorinių teisių į naują kūrinį. Licencija – suteikti teisę juo pasinaudoti neperleidžiant nuosavybės teisių. Tai skiriasi kaip būsto pardavimas ar nuoma.
Atrodo skirtumas akivaizdus, bet netolimoje perspektyvoje jo gali visai nelikti, mat „Sodros“ mokesčiais apmokestinus vieną nuosavybę, kita jos „gelbėjimo“ banga, matyt, turėtų paliesti ir pajamas iš žemės, kito NT ar ir kilnojamo turto – automobilių, laivų pardavimo ar nuomos. Nuostabūs laikai!“ – piktinosi pašnekovas.
Jis svarstė, kad jeigu teisės aktai nebus pakeisti, daugelis naujai apmokestintų autorių veikiausiai ieškos būdų, kaip sumažinti išlaidas. Pvz., jie gali vykdyti mažiau apmokestinamą individualią veiklą, arba įsteigti juridinį asmenį, per jį parduoti licenciją naudoti kūrinį:
„Kitaip tariant, tie asmenys, kuriuos „Sodra“ mato, kaip galimus mokesčių vengėjus, perėjusius nuo autorinių prie licencinių sutarčių, jie turi dar begalę variantų, kaip ir toliau nemokėti šių mokesčių“.
J. Garliauskas sakė sunkiai suprantantis ir kitą aspektą dėl naujų „Sodros“ įmokų:
„Marius Ivaškevičius „Madagaskarą“ parašė 2003 m., o kitais metais suteikė licenciją publikuoti knygą. Tais pačiais metais pasirodė spektaklis. 12 metų teatras naudojosi licencija rodyti spektaklį ir mokėti autoriui sutartą licencinį atlyginimą, o jis mokėjo gyventojų pajamų mokestį.
Iki šio Seimo pavasario sesijos, kurios metu, tikiuosi, bus sugrįžta prie įstatymo pataisų, Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre bus parodyti 6 „Madagaskaro“ spektakliai. Nuo pajamų už jį teks susimokėti „Sodrai“. Taigi, praktiškai iš vienos valstybės kišenės į kitą“.
Nežinojo ir Kultūros ministerija?
Įstatymo projektas, kuriuo panaikinta minėta lengvata, kaip ir kiti Socialinio modelio teisės aktai, pirmiausia buvo tvirtinami Vyriausybėje. 2015 m. birželio 9 d. jiems vieningai pritarė ne tik buvęs premjeras Algirdas Butkevičius, bet ir ministrai, tarp jų – tuometinė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, taip pat tuometinis kultūros ministras Šarūnas Birutis. Vyriausybės posėdyje tada dalyvavo ir šių ministerijų specialistai.
Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos bei gynimo sistemos įgyvendinimą koordinuoja Kultūros ministerija. Įstatymo projektas, kuriame buvo numatytos naujovės, buvo derinamas ir su ja. Tačiau ministerijos atstovai, regis, patys yra nustebę dėl naujovių.
Kultūros ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Marius Gurskas DELFI atsiųstame komentare teigė esą nedovanotina, kad apie naują mokestinę tvarką žmonės sužino tik jai įsigaliojus.
„Įstatymas buvo priimtas birželį, bet iki pat metų pabaigos dar buvo svarstomos jo pataisos ir „Sodra“ neinformavo piliečių kokia mokesčių sistema bus taikoma nuo sausio 1 d.
Didžioji dalis meno bei kultūros projektų planuojami, paraiškos rašomos, sutartys su partneriais įvairiose šalyse sudaromos rudenį, tad nuo Naujųjų staiga pakitusi mokestinė tvarka iš esmės mažina didelės dalies jau suplanuotų projektų įgyvendinimo galimybes, gerokai juos pabrangindama, sukeldama kultūros organizacijoms ir jų partneriams daug sąmyšio bei nesusipratimų – kitose šalyse neįsivaizduojama, kad mokesčiai pasikeistų per naktį“, – komentavo jis.
Anot vedėjo, analizuojant situaciją taip pat akivaizdu, kad formuojant kultūros ir meno lauko mokestinę bazę stokojama sistemiškumo ir visumos supratimo.
„Sprendžiant šį klausimą kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, kartu su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu bei finansų ministru Viliumi Šapoka inicijavo veiklos grupę sisteminei kultūros lauko mokestinės bazės ir jos kaitos nuo 2008 m. peržiūrai. Jos tikslas – kompleksiškai pažiūrėti į kultūros lauko apmokestinimą, suvokiant jo specifiką bei reikšmę visos valstybės gyvenime“, – aiškino M. Gurskas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri rengė, teikė svarstyti šį ir kitus Socialinio modelio įstatymus, buvo atsakinga už jų derinimą su kitomis institucijomis, kol kas nepaaiškino, kodėl nuspręsta panaikinti lengvatą ir apmokestinti pajamas, gautas už kūrinių panaudojimą pagal licenciją.
Įstatymą įgyvendinančios „Sodros“ atstovai paaiškino, kad įmokas už pajamas, gautas pagal licencinę sutartį, perveda draudėjas, tačiau pati įmoka susideda iš dviejų dalių: viena jų „gula“ ant užsakovo, kita – autoriaus. Įmokos tarifas priklauso nuo to, ar turi autorius darbo sutartį, ar ne.
Autorinio atlygio išmokėjimo dieną neturintiems darbo santykių, bendras tarifas yra 38,7 proc. arba 40,7 proc., jei savomis lėšomis kaupia II pakopos pensijų fonde (draudėjui arba užsakovui tenka 29,7 proc., o autoriui – 9 arba 11 proc., jei kaupia II pakopos pensijai), o turintiems darbo santykių tarifas, atitinkamai, sudaro 39,98 proc. arba 41,98 proc. (draudėjui/užsakovui tenka 30,98 proc., o autoriui – tiek pat, 9 arba 11 proc.).
