Tačiau nemaža dalis įmonių ar asmenų, kuriems indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimas negaliojo arba kurių reikalavimai viršija draudžiamas sumas, iki šiol atidžiai stebi bankroto procesus ir vis dar tebesitiki atgauti nors dalį patikėto turto.
Bandymai išplėsti atsakingųjų ratą
Abiejų bankų bankroto administratorių skelbiamos ataskaitos aiškiai rodo, kad šioms viltims nebus lemta išsipildyti, tad kai kurie kreditoriai pradeda žvalgytis, kam dar būtų galima reikšti pretenzijas dėl patirtos žalos.
2014 metais audito bendrovės „Ernst&Young“ bei „Snoro“ administratoriaus sudarytas susitarimas gali būti laikomas vienu iš tokių bandymų išplėsti atsakingųjų asmenų ratą.
Akivaizdu, kad bankus auditavusios bendrovės buvo potencialus kreditorių taikinys, tai patvirtino ir auditorių savivaldos organų sprendimai atimti auditorių pažymėjimus tiems auditoriams, kurie tiesiogiai buvo atsakingi už abiejų bankų auditą. Abi audito įmonės yra itin savo reputaciją saugančios tarptautinės bendrovės, o tai irgi skatina kreditorius reikšti joms pretenzijas, tikintis, kad viešumas ir neigiamas kontekstas privers šias bendrovės tartis ir mokėti kompensacijas, net nelabai gilinantis į atsakomybės sąlygas ir pagrindus.
Vis dėlto, kreditorių reikalavimai yra tokie dideli, kad net ir audito bendrovių kompensacijos nekompensuos bent nedidelės dalies visų kreditorių žalos. Tokiomis aplinkybėmis kreditorių žvilgsniai krypsta į dar vienus subjektus, kurie yra glaudžiai susiję su šių bankų žlugimo istorijomis – Lietuvos banką ir Lietuvos valstybę.
Lietuvos banko atsakomybė?
Galimybė nukreipti pretenzijas Lietuvos bankui, kuris vykdė abiejų žlugusių bankų priežiūrą, tikrino, kaip bankai laikosi nustatytų normatyvų, ar užtikrina esminių bankininkystės principų laikymąsi, buvo kreditorių aptarinėjama jau nuo pirmųjų kiekvieno banko veiklos sustabdymo dienų, tačiau nė vienas šių svarstymų nebuvo įgyvendintas iki pat 2014 metų pabaigos, kuomet grupė kreditorių „Snoro“ bankroto procese pareiškė ieškinį, atsakovais patraukdami ne tik audito bendrovę, tačiau ir Lietuvos banką, Lietuvos valstybę, taip pat buvusius „Snoro“ banko akcininkus.
Šių ir, tikėtina, kitų būsimų panašių ieškinių nagrinėjimo metu teismai turės nuspręsti, ar nurodytieji asmenys gali būti laikomi atsakingi už padarytą žalą, o jei gali – kokia apimtimi ir kokiomis sąlygomis.
Galimybė yra
Lietuvos banko įstatymas numato galimybę bylinėtis su Lietuvos banku ir reikalauti žalos atlyginimo.
Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinta, jog žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jeigu nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala buvo padaryta dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų kaltės. Taigi, minėta įstatymo nuostata įtvirtina kelias išankstines sąlygas, kurios turi būti patenkintos siekiant išsireikalauti žalos atlyginimo iš Lietuvos banko: pirma, žalą turi sukelti Lietuvos banko arba atskirų Lietuvos banko tarnautojų veiksmai; antra, atlyginama tik dėl neteisėtų veiksmų padaryta žala; trečia, nukentėjęs asmuo (šiais atvejais – „Snoro“ arba Ūkio banko kreditorius) turi įrodyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir jo patirtos žalos.
Pirma, reikėtų įrodyti, kad žala atsirado dėl Lietuvos banko atstovo, kuris nesiėmė konkrečių priemonių arba priėmė sprendimus, pažeisdamas nustatytas taisykles ar tvarką, veiksmų. Antrasis momentas yra keblesnis – ieškovas turi atskleisti ir įrodyti konkrečius neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad nagrinėjant klausimus, ar Lietuvos banko atitinkamos tarnybos efektyviai vykdė „Snoro“ ir Ūkio bankų priežiūrą, būtų susiduriama su reguliacinio pobūdžio sprendimais, kuomet Lietuvos bankas turi diskrecijos teisę imtis vienų ar kitų priemonių.
Daugeliu atveju gali būti konstatuojama, jog Lietuvos bankas elgėsi planingai, sistemingai ir apdairiai (teisėtai), o tai reikštų, kad jo atsakomybė už žalą yra negalima. Visgi, kreditoriams tikriausiai liktų galimybė įrodyti teismui, kad tam tikri veiksmai nebuvo pakankamai apdairūs arba jais buvo pažeisti tam tikri principai, kas taip pat galėtų sąlygoti atsakomybės atsiradimą.
Taigi, remiantis lingvistine teisės aktų analize galima konstatuoti, jog Lietuvos bankas galėtų būti laikomas atsakingu už „Snoro“ ir Ūkio bankų kreditoriams padarytą žalą, tik jei būtų konstatuoti konkretūs neteisėti Lietuvos banko ar jo darbuotojų veiksmai. Kaip žinoma, po „Snoro“ banko griūties tam tikri atsakingi Lietuvos banko pareigūnai neteko darbo, tačiau nėra aišku, ar tai tiesiogiai gali būti siejama su tokių pareigūnų neteisėtais veiksmais ir ar tai galėtų būti laikoma viena iš Lietuvos banko atsakomybės egzistavimo sąlygų.
Kalta valstybė?
Kitas svarbus klausimas, kuris kilo tikrai ne vienam kreditoriui – ar galima reikalauti kompensacijos tiesiogiai iš Lietuvos valstybės už galimai neapdairią (jei būtų įrodyta) bankų priežiūrą ar kitus veiksmus, dėl kurių žala buvo patirta.
Lietuvos banko įstatymas iš dalies atsako į šį klausimą, nurodydamas, kad nei Lietuvos Respublika gali būti laikoma atsakinga už Lietuvos banko prievoles, nei, savo ruožtu, Lietuvos bankas turi atsakyti už Lietuvos Respublikos prievoles.
Taigi, tiesiogiai iš valstybės reikalauti žalos dėl tariamai netinkamai Lietuvos banko vykdytos komercinių bankų priežiūros nėra pagrindo. Tačiau bent jau „Snoro“ atveju kreditoriai turi teisę reikšti ieškinius dėl kitų valstybės institucijų veiksmų banko veiklos sustabdymo metu – dėl akcijų nusavinimo, dėl rengimosi dalinti banką į „gerąjį“ ir „blogąjį“ bei tokių planų atsisakymo.
Žinoma, vargu, ar pavyktų įrodyti, jog Vyriausybės sprendimas paimti „Snoro“ akcijas visuomenės poreikiams galėjo pats savaime sukelti žalos, nes jau iki akcijų paėmimo (kad ir koks nereikalingas atrodytų pats šis veiksmas) akcijų vertė buvo nukritusi, o bankas buvo nebemokus (remiantis priežiūros institucijų informacija), tačiau valstybės dvejonės dėl banko skaidymo, planų rengimas, vėliau jų atsisakymas gal ir galėjo prisidėti prie dar didesnių nuostolių. Tokiose bylose tektų remtis ne tik teisės aktų analize, tačiau ir ekonomistų vertinimu, lyginti įvairius scenarijus (jei bankas būtų padalintas, jei būtų priimti kiti sprendimai) ir taip įrodinėti valstybės institucijų veiksmų teisėtumą, priežastinį ryšį. Atsakant į šiuos klausimus taip pat tikėtina susidurti su diskrecinio pobūdžio sprendimų teisiniu vertinimu ir jų kvalifikavimu sprendžiant klausimą dėl atsakomybės sąlygų buvimo/nebuvimo.
„Patrauklūs“ atsakovai – sudėtinga įrodyti
Apibendrinant, reikėtų pasakyti, kad nors Lietuvos bankas ar Lietuvos Respublika ir gali pasirodyti labai „patrauklūs“ atsakovai, iš kurių norėtųsi reikalauti žalos atlyginimo, tačiau atrasti ir įrodyti tokios atsakomybės sąlygas būtų pakankamai sudėtinga.
Kelios bylos, kuriose pabandyta šiuo kebliu keliu eiti, parodys, kiek tokie mėginimai gali pasiteisinti ir kiek teismai leisis į diskusijas dėl šių subjektų atsakomybės sąlygų.
Nepasisekus, kreditoriams teks arba susitaikyti su esama padėtimi (kaip minėta, ketvirtos eilės kreditorių reikalavimai tikriausiai nebus patenkinti nei „Snoro“, nei Ūkio banko bankroto byloje), arba ieškoti kitų galimybių. Viena iš jų – ieškiniai buvusiems bankų savininkams ir vadovams.