Žinote, kodėl taip darau? Nes jums tai labiausiai patinka, nors jūs tai ir neigiate: kitaip jūs nuolatos neskaitytumėte mano apžvalgų, kurių Laukinėse Žąsyse jau per kelis šimtus. Apie maistą daug neparašysi. Apie gyvenimą galima prisigalvoti visko daugiau, ypač, kai esi rašytojas.

Vilniuje daug vietų, kurios yra baisios akiai ir nykios širdžiai, nors mes apie tai dažnai nesusimąstome. Viena iš jų yra Gedimino prospekto pabaiga ir išplatėjimas, kuriame įsikūrę du iš klaikiausių sostinės pastatų: senieji Seimo rūmai ir tas siaubas su kolonomis, Mažvydo nacionalinė biblioteka. Iš bibliotekos pusės, Gynėjų gatvės pradžioje, aikštę dar aptveria toks daugiaaukštis šlykštus pokario laikų gyvenamasis namas, kurio apačioje yra komercinės patalpos, ir tose patalpose, be kita ko, yra ukrainiečių restoranasLeleko“.

Apie restoraną tuoj, bet dar turiu prisiminti biblioteką, kur sėdėdavau studentas būdamas (mes be leidimo nueidavome į akademikų skaityklą, kaip angys įsirangydavome, kad nereikėtų su paprastais žmonėm kartu grūstis – aš ir mano draugai visada buvom elito atstovai). Paskui, būdamas jaunas žurnalistas, buvau su darbais pas tuometinį bibliotekos direktorių, kuris buvo toks sovietinis pasipūtęs sociopatas ir vietoje atsakymų į mano klausimus pradėjo mane mokyti, kaip man daryti interviu. Dabar jau jis seniai iškeliavo į tą vietą, kur gali velnius mokyti žurnalistikos, tai aš jo pavardės neminėsiu etikos sumetimais. Sako, negražu taip apie jau mirusį? Kaip tik labai gerai, nieko jie negali atsikirsti, ne taip kaip gyvieji. Pasakei – ir esi teisus. Be to, velionims neskauda.

Tą Mažvydo biblioteką jau remontuoja daug, daug metų (tuoj bus ilgiau, negu egzistuoja lietuviška raštija po spaudos draudimo), ir sako, per tą laiko jau atnaujino laiptus. Po dešimtmečio dar sudės tris langus. Reikia manyti, kad per 500 metų ji jau bus pasiruošusi priimti skaitytojus. Kai manęs paklaus, ką dar nugriauti Vilniuje, sakysiu – prašau, nugriaukit tą klaikaus sovietinio projekto siaubą, kuris artina Vilnių prie Maskvos. O dar ten ant tos bibliotekos laiptų būriuodavosi visokie nučiuožę protestuotojai, ir puskvaišės pensininkės giedojo savos kūrybos šansonus prezidentui Paksui palaikyti („juk viską pas Dievą gali“), tai vien dėl to ten reikia geros dezinfekcijos, egzorcizmo, ir paskui griovimo brigados. O kam reikės knygų, tie nusipirks knygyne.

Tai štai, restoranas „Leleko“. Daugelis skaitytojų sakė, kad ten neblogai. Jais netikėsime, pamatysime patys.

Iš vidaus viskas atrodo beveik kaip kokia „Bernelių užeiga“, visokių gandriukų pripaišyta, židinys, servetėlės, bet šiaip erdvu ir jauku, tokios balintos sienos. Akies man neįžeidė, tas ir gerai.

Valgiaraštis nemažas ir labai, sakyčiau, tradicinis tokio tipo restoranui: tipiškas rytų Europos maistas, kaimiškas, dosnus ir nuodėmingas, nes gausus riebalų ir visokių bulvinių patiekalų. Aprašymai – šiek tiek kūrybiški ir užgardinti banalybėmis. „Ukrainos šeimininkių sugebėjimas virti ypatingai aromatingas, sočias, kvapnias sriubas žinomas toli už šalies ribų. Matyt, įmaišo į jas šiltos sielos prieskonių ar pagardina atviro būdo kerais...“. Tikriausiai, yra kam tokie rašymai patinka. Aš geriau be šitos beletristikos valgiaraštyje apsieičiau, nes čia kaip klausytis tetutės savos kūrybos poezijos per jubiliejų, bet paragaukim maisto.

Barščiai (€2,30) tikrai yra įspūdingesni, nei jų itin maža kaina, net ir pridėjus užmokestį už stikliuką ukrainietiškos pipirinės horilkos (€1,70). Tikrai geri barščiai. Užsisakyčiau jų ir vėl. Keista, kaip aš kažkada barščių nemėgdavau.

Štai patiekalas, kurio pavadinimas sovietinę Lietuvą primena labiau, nei LRT televizijos programų tinklelis: „silkė pataluose“. Nuo šių žodžių į galvą lenda saldus „Tarybinis šampanas“ ir Leonidas Brežnevas naujųjų metų naktį per televiziją. Bet čia viskas gražiai subalansuota ir pateikta pakankamai moderniai. Kaina - €3,50, vėl saikinga.

Dabar koldūnai (€4,10) – gausu skanių spirgų, gražiai suformuoti, nesuplyšę. Mano koldūnai man dar skanesni, bet čia nieko kito iš manęs ir nesitikėjote. Suvalgėm skaniai ir užsisakytumėm dar.

Kijevo kotletas (€6,70) savo pavadinimu yra ukrainietiškas patiekalas, nors pačioje Ukrainoje žinomas ir siūlomas toli gražu ne taip plačiai, kaip Rusijoje arba, sakykim, Lietuvoje. Vilniuje geriausi Kijevo kotletai būdavo „Neringoje“, ir šis gana blankus kūrinys iš „Leleko“ jokių žvaigždžių nuo dangaus nerankioja, juo labiau kad sviestas viduje – vakarietišku pavyzdžiu su žolelėmis. Man netrukdo, bet tikrai ne tema rašiniui. Atsargiai prapjaunu šulinį, kad galėčiau mirkyti baltos duonos gabaliukus į išlydytą sviestą. Aš taip pratęs, čia mano pramoga. Paskui viską užsigeriu dvigubu espresso ir raudonu pašildytu Australišku vynu.

Jau patikėjote, kad užsigeriu? Tai tikėkite toliau. Kaip lengva su jumis.

Švelnius ir jaukius ukrainietiškus bulvinius blynus, dirūnus (€4,90) jau praktiškai vos galime baigti, nes negali žmogus tiek suvalgyti. Viskas labai sotu. Reikia būti arba išbadėjus, arba labai sušalus, arba visą dieną mišką kapojus per speigus, bet kur tu gausi mišką kapoti prie Seimo rūmų.

Dviese už šią neregėtą gausą ir kalorijų bombardavimo orgiją sumokėjome tikrai labai mažai, €33,20 ir arbatpinigius. Visgi čia adresas Gedimino prospekte, ne kokia provincijos užkandinė, ir štai tokia simbolinė kaina. Kaip jie išsilaiko? Gal juos remia kokie ukrainos patriotai?

Taip, dažnai tiek valgyti niekam nerekomenduočiau, nebent esate koks kazokas ir turite labai greitą medžiagų apykaitą ir gebate sudeginti visą energiją, kokią tik gyvenimas jums pasiųs, net jei tai bus penkių dienų kalorijų norma vienoje lėkštėje. Bet retkarčiais galima, ir jeigu norėsis ideologiškai teisingo maisto (Ukraina yra mūsų draugai), sotaus ir nesveiko, iš rytų Europos, tai čia nebus blogas pasirinkimas.

Keturios žąsys iš penkių.

Leleko, Gedimino pr. 49, Vilnius. Tel. +370 633 30437.
Dirba pirmadienio iki penktadienio: nuo 11:00 iki 23:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki 23:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1202)