1. Restoranas yra verslo įstaiga. Restoranus atidarinėti širdimi gali tik tie žmonės, kurie turi labai, labai daug pinigų, kuriuos negaila deginti vardan hobio. Visi kiti turi verslo planą ir paskaičiavimus. Jei kokia Miglutė labai skaniai gamina, ir jai visos prietrankos draugės, skanaujančios prie kavutės jos firminį tortuką skruzdėlyną, jai sako „oi koks skanumas, Miglut, tu turėtum atidaryti savo restoraną, gautum penkias žąsis“, tai dar nereiškia, kad Miglutė turi taip ir daryti, užsukus vyrelį: „Žvaigždrymantai, mes būtinai turime šitą padaryti, užstatom butą, viskas bus gerai.“ Toks variantas gali suveikti, retkarčiais. Jums greičiausiai nesuveiks.
2. Kai jau atidarėte restoraną, ir viskas nesiseka, nereikia sakyti: „mes bandom, stengiamės, naują meniu paleidom“. Naujas valgiaraštis yra dalykas, kuris padeda sėkmingai veikiančiai įstaigai, o ne gelbėja nesėkmingą. Jei jums nesiseka, greičiausiai ne valgiaraštis ir ne šefas yra problema. Problema esate jūs. Skaitykite pirmąjį punktą.
3. Net jei neskaitote horoskopų, netikite geltonojo šuns ir dryžuotosios ožkos metais pagal kinų kalendorių ir nežiūrite būrėjų, kurios sėdi moteriškose TV pokalbių laidose, patikėkite, kad vieta restoranui yra labai svarbi ir turi magišką reikšmę. Pirmąjį dalyką išmano visi: turi būti srautai žmonių ir patogus automobilių statymas kur nors netoliese, nes tik vienetai sugeba padaryti tokius restoranus, kur žmonės atvyks specialiai iš kitur, dar ir atvyks taksi, arba pasiliks nakvoti. Visi kiti yra priklausomi nuo gretimo lankytojų srauto ir automobilių statymo lygiai taip pat, kaip mūsų premjeras yra priklausomas nuo kosmoso spinduliavimo: visiškai.
Antrasis dalykas yra subtilesnis: nelaimingos vietos. Paprasčiausiai šnekant, jei išsinuomojote vietą, kurioje per pastaruosius dešimt metų yra buvę daugiau skirtingų restoranų, negu per tą laiką turėjote sugyventinių, tai jūsų restoranui ten gera, matyt, nebus. Savininkai išsinuomoja patalpas, kur buvo keli bankrotai iš eilės, ir paskui nustebę sako: „vieta kaip užkeikta“. Klausykit, jei kažkokiai moteriai jūs esate penktasis vyras, ir keturi buvusieji mirė nuo apsinuodijimo, tai aš jumis dėtas pagalvočiau apie tai ir labai žiūrėčiau, ką imu į burną. Jei kitiems ten nesisekė, tai reikia antgamtiškų sugebėjimų, kad galima būtų apsukti tą nesėkmių virtinę.
O dabar gana pamokėlių. Vieta Totorių gatvėje, pavadinta „Totorino“, sulaukė kai kurių pižonų pagyrų, daugiausiai (manau) todėl, kad kitos ten buvusios vietos jau nebegyvena ir už jas blogiau jau nebus. Tos restorano sienos, jei pakalbėtų, daug pasakytų. Jos – kaip ta nelaiminga giminaitė, kuri viską, ką gali apie save papasakoti, yra blogi vyrai ir ligos.
Tikrai neatrodo, kad Totorino būtų blogiau. Ar bus geriau, pasidairykime.
Interjeras atnaujintas, pastangų įdėta, nors ir be didelio supratimo. Dizainerio šalia nebuvo, o jei ir buvo (jau girdžiu, jau girdžiu: „samdėmės dizainerę, dar kiek pinigų sumokėjome“), tai tegu restorano šeimininkai apie tai niekam nesako. Nes čia būtų tas pats, kaip sužinoti, kad ministrės su flomasteriu nupieštais antakiais ne tik ne pačios kūrėsi įvaizdį, bet dar ir stilistę ir vizažistę turi. „Svietočka labai gerai man tuos antakius padaro“.
Valgiaraštį galėčiau trumpai nupasakoti taip: nieko blogo ar neteisingo, bet nieko nesinori užsisakinėti. „Totorino“ sako, kad jie yra „Viduržemio jūros restoranas“. Gali būti. Man tai galėtų būti nors ir Laptevų jūros restoranas, nes viskas yra kaip visur, apie nieką. Na, pavyzdžiui - „mėsos ir sūrio rinkinys prie vyno“. Šitą dalyką reikėtų apskritai uždrausti, nes toks valgiaraščio elementas buvo madingas tais laikais, XX amžiaus pabaigoje, kai Rolandas Paksas buvo sostinės meras, o dabar atrodo kaip bobutės bandymai pradžiuginti anūkus smagia jaunimo muzika, įjungus Toto Cutugno arba Al Bano ir Rominą Power.
Marinuotos alyvuogės? Gal ir įdomu tiems, kas buvo komoje du dešimtmečius, dabar atsigavo ir pirmą sykį po ligoninės nuėjo į restoraną.
Ir taip toliau. Žiūrime į valgiaraštį, na, nieko nesinori. Kažkaip niekas nesuspurda širdyje. Nenuostabu, kad tuštoka.
Užkandžiui krevetės su česnaku (gambas al ajillo), €7,20 – viskas su jomis gerai, ir, jei būtume kur nors atviroje terasoje prie tos pačios Viduržemio jūros, būtų lyg ir tokia palaima, o čia, nykioje Vilniaus gatvėje su išdaužytais šaligatviais, jokio džiaugsmo.
Tą patį sakome ir apie moliūgų sriubą su mėsos gabaliukais (€4) – profesionaliai paruošta, nieko nereikalingo. Na, ir viskas. Liūdesys gilėja.
Paella (net nežinau, kaip lietuviškai tiksliau parašyti tarimą – paeja, paejija, paėję, pavėjyje?) su ispaniška dešra chorizo kainuoja €6,40 ir kažkodėl man primena rizotą, arba daugiaryžį, ir todėl nuotraukoje tas dalykas taip ir pavadintas, kad jį kur. Būtų viskas gerai, jei būtų vien ta dešrytė ir jokių ryžių. Kam užsisakėme ryžių, jei ryžių nemėgstame? Nes kitų dalykų norėjome dar mažiau.
Menkė (€7,20) yra taisyklingai, raštingai iškepta, už ką galima pagirti virtuvės vadovą, tačiau jei mes laukėme nustebimo, tai, turbūt, mums reikėjo laukti kur nors kitur.
Dviese sumokėjome €30,96 ir arbatpinigius.
Gavome nuolaidą, kaip paaiškino padavėja, dėl to, kad atėjome anksčiau (o ne dėl to, kad vienas iš atėjusiųjų buvo Užkalnis), ir pavalgius prie staliuko priėjo ir šeimininkė, ir virtuvės vadovas, kas buvo malonu.
Aš nepratęs atsiskaitinėti po pavalgymo apie savo įspūdžius. Maža to, manau, kad blogiausia, ką galite versti daryti padavėją, tai abejingai klausti „ar skanu buvo“, nes jeigu neskanu, tai ką jai daryti, atsiprašyti ar sukalbėti tris kartus „Sveika Marija“? Tą klausimą, ar skanu, gali sau leisti tik padavėjas ar padavėja, turintys patirtį ir įgūdžius ir vakarienės metu užmezgę dialogą su klientais. Tačiau šį kartą šeimininkei ir virėjui sąžiningai pasakiau, kad valgiaraštis stokoja įdomumo.
Aš nenoriu būti bjaurus šiems maloniems žmonėms. Ar „Totorino“ galima išgelbėti? Turbūt galima, jei šeimininkai sugalvos priežastį, kodėl žmonės turi čia ateiti, ir ta priežastis nebus tik kompetentingai paruoštas maistas „kaip visur“. Aš jiems linkiu sėkmės, nes man jokio džiaugsmo iš nesėkmių, aš vilnietis ir noriu, kad Vilniuje būtų daugiau gerų vietų, o ne prastų. Tačiau už gerus norus įvertinimų neduodu, todėl kol kas dvi žąsys iš penkių.
Totorino, Totorių g. 22, Vilnius. Tel. +370 5 250 7324. Facebook profilis.
Kasdien, nuo 11:00 iki 23:00.
