– Kodėl iki šiol – tiek mažai informacijos apie naująjį socialinį modelį? Kokia jos nauda paprastiems dirbantiesiems?
– Gaila, kad, pradėjus diskutuoti apie naują šalies socialinį modelį, visas dėmesys buvo sukoncentruotas tik į darbo santykius, ištraukiant iš konteksto kai kuriuos bandomus liberalizuoti dalykus. Kaip antai sumažinti atleidimo iš darbo laiko atkarpą ar išeitines išmokas.
Vertindamas Darbo kodekso pakeitimus, laikausi nuostatos – nepakenkti. Reikėtų taip jį taisyti, kad nebūtų išprovokuota nauja emigracijos banga.
Bet, mano galva, kur kas svarbesni už Darbo kodeksą yra Socialinio draudimo ir Socialinio draudimo pensijų įstatymai.
Jei kalbame apie darbo santykius, tai šie dalykai liečia tik dirbančiuosius. Tokių žmonių yra apie pusantro milijono. Tuo metu socialinio draudimo problemos liečia absoliučiai visus Lietuvos gyventojus – nuo dar negimusio kūdikio, kai moteris išeina motinystės atostogų, iki murusiojo, kai išmokama laidojimo pašalpa.
Kadangi mūsų šalies demografinė situacija– prasta, visuomenė sparčiai sensta, labai svarbu subalansuoti pinigų srautus, iš kurių žmonėms būtų mokamos pensijos.
Taigi atsakant, kokios naudos gali tikėtis žmonės, pradėjus veikti naujajam socialiniam modeliui, reikėtų pažymėti: socialinio draudimo išmokos labiau priklausys nuo įmokų, nes šiuo metu ir daugiau jų mokantys, ir mažiau, gauna išmokų panašiai. Ypač po Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo, kad negalima riboti tik motinystės išmokų.
Naujajame socialiniame modelyje numatyta, kad tie, kurie daugiau uždirba, turėtų mokėti didesnes įmokas, o dalis pensijų būtų mokama iš solidarumo mokesčių. Tai suteiktų galimybę žvelgti į ateitį kur kas ramiau.
Nedarbo draudimo įstatyme numatoma didinti įmokas. Tai leistų darbo netekusiems žmonėms, jei jie dirbdami mokėjo nustatytus mokesčius, gauti didesnes pašalpas.
– Kaip keisis Darbo kodeksas?
– Po Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pataisų jame atsirado nemažai gerų dalykų, kurie, neabejoju, bus naudingi dirbantiesiems. Kaip ir daugelyje Vakarų šalių, valstybės ir savivaldybių įmonėse atsiras darbuotojų atstovai, kurie stebės ekonominę situaciją ir, ne iš lubų nukabinę informaciją, galės drąsiai pasakyti: „Mes norim didesnių atlyginimų“.
Jei šią naujovę protingai išnaudos profsąjungos, turės nemenką paspirtį derybose dėl kolektyvinių sutarčių ar didesnių algų. Kodėl vakariečiai gauna didesnius atlyginimus? Todėl, kad per kolektyvines derybas juos išsidera. Ten niekas neprašo vyriausybių pakelti algas.
– Labai viltingai skamba jūsų kalbos apie naujoves Darbo kodekse, tačiau greičiausiai sunkiai paneigtumėte, jog Lietuvoje darbdaviai, priimdami sprendimus dėl algų pakėlimo, vis dar vadovaujasi nuostata – „kokios spalvos darbuotojų akys ar figūros formos“.
– Suprantu. Bet mes jau po dykumą, kaip Mozė su žydais, vaikštome dvidešimt šešerius metus. Liko dar keturiolika metų, ir pasieksime Pažadėtąją žemę.
Jei norime lygiuotis į vakariečius visomis gyvenimo kokybės prasmėmis, tai privalome pagaliau įgyvendinti tai, apie ką kalbame nuo nepriklausomybės atkūrimo.
Naujos redakcijos Darbo kodekse atsiras nuostata suteikti dirbantiesiems apmokamų atostogų studijoms. Atsisakyta pilnos darbuotojų materialinės atsakomybės tuo atveju, jei dėl jų kaltės būtų sunaikintas materialus turtas. Nebereikės žmonėms dėl to vaikščioti po teismus. Ginčus dėl materialinės atsakomybės spręs Darbo ginčų komisija prie Valstybinės darbo inspekcijos.
Kol kas nėra vieningo sprendimo dėl darbo tarybų. Mano galva, jei darbuotojų iniciatyva įmonėse jos nesusikuria, tai nereikėtų jų kurti iš jėgos pozicijų.
– O kaip vertinate ne vieno mitingo metu profsąjungų mestus kaltinimus, jog naujasis socialinis modelis pirmiausia naudingas stambiojo kapitalo įmonėms, o ne paprastiems dirbantiesiems?
– Kai 2002 m. pristatinėjau Seime pirmąjį Darbo kodeksą, o ir jį priėmus, spaudoje mirgėjo publikacijos su antraštėmis „Sysas nužudė valstybę, verslą ir profsąjungas“. Vieni kaltino, esą aš parsidavęs profsąjungoms, kiti – kad stambiajam verslui, o kolega liberalas Gintaras Steponavičius net kaltino, jog turiu privačių interesų.
Šiuo metu baimės akys irgi – labai didelės. Tai lemia elementari priežastis – didžioji dalis kritikų naujojo socialinio modelio tiesiog nėra skaitę. Daugelis apsiriboja publikacijų spaudoje pavadinimais arba žurnalistų interpretacijomis, kurios ne visada atitinka tikrovę.
– Nejau ir jūsų puikiai pažįstamos profsąjungos nesigilina į naujojo socialinio modelio naujoves? Jos juk tikrai turėtų būsimus pokyčius žinoti ne blogiau už jų rengėjus.
– Švietimo įstaigų darbuotojų streikas parodė, kad net ir profsąjungų žinios – ne be spragų arba vyriausybė užmiršo, kokius savo pasiūlymus atnešė į Seimą.
Naujajame Darbo kodekse nurodyta, jog streiko metu pasiekti iškovojimai galioja tik streiko dalyviams. Taigi pastarojo streiko atstovams vyriausybė privalėjo pasakyti: kadangi streikavo tik 10 ar 12 proc. švietimo darbuotojų įstaigų, tai jų algų pakėlimui reikia ne 17 mln. eurų, o tik maždaug 2 mln. eurų. Tiek švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė būtų suradusi per kelias dienas, ir nebūtų reikėję jokių streikų.
Mano galva, švietimo darbuotojų streikas buvo nekultūringas, nes streikuojama iki šalies biudžeto priėmimo. Streikuotojai galėjo reikalauti didesnių algų 2017 m., o ne 2016 m. Įstatymais reikėtų sutvarkyti taip, kad streikai nebūtų organizuojami vienos partijos.
– Demografinė situacija Lietuvoje – grėsminga, emigracija nemažėja. Ar naujasis socialinis modelis numato, kas uždirbs pensijas tiems, kurie vis dėlto nuspręs nepalikt tėvynės?
– Žinoma, būtų kur kas geriau, jei lietuviai nepaliktų gimtųjų namų. Tačiau nemanyčiau, kad šventa vieta liktų tuščia. Darbo našumas šalyje auga, įmonės modernėja, todėl, neabejoju, atvažiuos į Lietuvą dirbti žmonės iš trečiųjų šalių. Jie jau ir dabar dirba. Juk tolimųjų reisų vairuotojai beveik visi – užsieniečiai, o dalį siuvėjų kai kurie verslininkai į Visaginą atsiveža net iš Laoso ar Vietnamo. Statybose dirba ir ukrainiečiai, ir baltarusiai.
Panašūs procesai vyko ir užsienio šalyse – norvegai išvyko gyventi į kitas šalis, vietoj jų atvažiavo lietuviai, lenkai. Airiai, ieškodami galbūt geresnio gyvenimo, išvažiavo į užsienį, vietoj jų dirbti atvažiavo tie patys lenkai ir lietuviai. Dabar lenkai Airijoje – pati didžiausia etninė grupė, o lietuviai, atrodo, yra trečioje vietoje.
– Bet vis dėlto – nejau politikai ir jiems patarinėjantys mokslininkai yra visiškai bejėgiai sugalvoti kažkokių socialinių ir ekonominių paskatų, kad tėvynainiai taip dažnai nesikrautų lagaminų emigracijai?
– Nereikia jokių mokslininkų ar išminčių pagalbos. Yra du dalykai, kurie dažniausiai išveja lietuvius iš namų, ir jie nebenori sugrįžti atgal – darbo santykiai ir atlyginimai. Juk dažnas prisipažįsta, jog užsienyje darbdaviai už kvalifikuotą darbą gerbia, įvertina ir sumoka padorų atlyginimą. O Lietuvoje – kaip? Jei tik kas, žmonės išgirsta: „Nepatinka? Varyk! Gatvėje stovi ne vienas norintis įsidarbinti.“
Tokius darbo santykius lemia kultūros stoka, požiūris į žmones ir gobšumas. Juk ekonomika Lietuvoje po sunkmečio atsigauna, bet, deja, darbo užmokestis dar – toks pat, kaip 2007 m.
– Tai kodėl Seimas snaudžia?
– Sutinku. Kaltas ir Seimas. Darbo užmokestį būtina didinti. Dabar 10 proc. žmonių lobsta, o 10 proc. mažiausiai uždirbančių – vis labiau skursta. Tačiau kai aš ne kartą siūliau, kad tie, kurie uždirba daugiau, turėtų sumokėti daugiau mokesčių, kaip britai ir vokiečiai, tai buvau išvadintas socialistu.
Jei nebus reformuota mokesčių sistema, vidurinė žmonių klasė taip ir nesusiformuos. Bus tik turčiai ir skurstantieji. Šiuo metu 91 proc. Lietuvos gyventojų uždirba iki 1158 eurų, 8 proc. uždirba nuo 1158 iki 2900 eurų, ir tik vienas procentas gyventojų uždirba daugiau nei 2900 eurų.
Politinės valios sutvarkyti mokesčių sistemą Lietuvoje vis dar trūksta, ir Europos Komisijos kritika dėl to – absoliučiai pagrįsta.
– Jūs esate Seimo senbuvis. Kas lėmė ir tebelemia, kad politikai vis apeina mokesčių reformą?
– Ir buvusi, ir dabartinė Seimo valdančioji dauguma nenori mokėti daugiau mokesčių, nors uždirba daugiau, nei paprasti mirtingieji. Visi sako esą katalikai (išskyrus mane), bet pasidalinti su savo artimu nenori. Juk konservatorius Andrius Kubilius gelbėjo Lietuvą vargingiausių žmonių sąskaita. Tuo metu prancūzai, britai ir kiti vakariečiai gelbėjosi turtingiausiųjų sąskaita – įvedė didesnius mokesčius turtingiesiems ir išvažiavo iš sunkmečio nenukraujavę. O mes iki šiol negalime pensijų atstatyti į prieškrizinę būklę.
– Kodėl dabartinė valdančioji dauguma nesugebėjo ištaisyti A. Kubiliaus vyriausybės klaidų?
– Pirmiausia buvo baiminamasi progresinių mokesčių. Finansų ministras Rimantas Šadžius niekaip neįžvelgė, kad 15 proc. mokesčių nuo 3 tūkst. eurų – kur kas daugiau nei nuo 300 eurų.
Kita vertus, prie esamos situacijos prisidėjo ir KT sprendimai, kad privalome vykdyti „kompensacinį biudžetą“. Todėl beveik milijonui pensininkų pensijoms padidinti skyrėme tik 12 mln. eurų, o pensijų grąžinimui 450 tūkst. pensininkų – net 150 mln. eurų. Jeigu šiuos pinigus būtume galėję paskirstyti visiems pensininkams, tai pensijos būtų padidėjusios kur kas daugiau nei 8 eurais.
Šiemet dar „įsijungs“ ir atlyginimų grąžinimo mašina. Tačiau nieko nepadarysi, tokie yra mūsų KT sprendimai.
– Ar tiesa, kad dėl naujojo socialinio modelio aštrėja santykiai tarp Seimo ir vyriausybės?
– Tai – priešrinkiminiai politiniai žaidimai, o ne konfliktai ar santykių aštrėjimas. Darbo partija siekia didinti minimalią mėnesio algą, visai nekreipdama dėmesio į Europos Komisijos perspėjimus sustoti. Juk jau 52 tūkst. biudžetinių įstaigų darbuotojų gauna minimalią algą. Tai – nenormalu! Kvalifikuoti, patyrę specialistai uždirba tik minimaliai.
Reikia didinti ne minimalią algą, o darbo užmokestį. Šiemet algos didės tik 100 tūkst. biudžetinių įstaigų darbuotojų. Vadinasi, 200 tūkst. žmonių jau aštuntus metus laukia algų padidėjimo. Ties šia problema mums visiems reikia susitelkti. Tačiau to taip ir nesugebėjau įrodyti finansų ministrui R. Šadžiui, nes jo liberalumui nėra ribų. Todėl aš ir agitavau, kad jis būtų kuo greičiau išsiųstas į Europos Audito rūmus. Gal, jam išvykus, pavyks greičiau sutvarkyti mokesčių sistemą?
