Pavyzdžiui, įvykdo tokius nusikaltimus kaip sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tyčinis bankrotas, skolininko nesąžiningumas ir pan. Verslininkai tokiais atvejais pasitenkina nusikaltusio darbuotojo atleidimu, atskirais atvejais naudojasi civilinės teisės priemonėmis žalai atlyginti.
Žinoma, savininkų interesai nenešti „šeimos dulkių“ į viešumą yra suprantami, tačiau iš praktikos susidaro įspūdis, kad baudžiamasis procesas verslui yra terra incognita (lot. nežinoma žemė) ir jo galimybėmis nesinaudojama dėl žinių trūkumo.
Civilinio ieškinio baudžiamajame procese privalumai
Baudžiamasis procesas neretai gąsdina verslininkus, saugančius įmonės reputaciją, bet savo teisių gynimas šiuo keliu turi nemažai privalumų. Pavyzdžiui, baudžiamajame procese nereikia mokėti žyminio mokesčio, nes už viešąjį saugumą yra atsakinga valstybė, kuri, netinkamai vykdydama prevenciją, negali dėl savo darbo broko reikalauti dar ir susimokėti už nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą. Nesant žyminio mokesčio, gali būti pareiškiamas didesnis civilinis ieškinys baudžiamajame procese, nerizikuojant vėliau dėl to turėti nuostolių.
Skirtingai nuo civilinio proceso, nereikia rūpintis ir žalos atlyginimo užtikrinimu, nes surasti kaltininko turtą ir apriboti jo nuosavybės teises yra teisėsaugos institucijų pareiga. Be to, čia nesulauksite ir prašymų atlyginti žalą dėl turto disponavimo apribojimais padarytų nuostolių, nes turto areštus inicijuoja ir vykdo ne civilinis ieškovas kaip civiliniame procese, bet teisėsaugos institucijos.
Kitas palengvinimas – įrodinėjimo pareigos perkėlimas teisėsaugos institucijoms. Civilinis ieškovas, skirtingai nuo civilinės teisenos, turi tik teisę įrodinėti žalą, bet ne pareigą. Dėl šios privilegijos atsiranda ir kitas privalumas – teisinės pagalbos išlaidos baudžiamajame procese daug mažesnės, nes atstovai turi daug mažiau darbo.
Privalumas yra ir tai, kad įrodymų skalė baudžiamajame procese gali būti žymiai platesnė nei civiliniame procese dėl dviejų priežasčių:
čia įrodymai yra bet kokie duomenys, o civiliniame procese įrodymams keliami tam tikri reikalavimai, pavyzdžiui, tam tikrais atvejais įrodymu gali būti laikomas tik rašytinis arba tik notaro patvirtintas dokumentas;
čia galimybės gauti įrodymus yra nepalyginamai didesnės, nes gali būti naudojami telefoninių pokalbių klausymai, sekimas, kratos ir pan., kas civiliniame procese yra neįmanoma.
Pačiam civiliniam ieškiniui taip pat keliami nepalyginamai žemesni reikalavimai. Jis gali apsiriboti teiginiu, kad civiliniam ieškovui nusikaltimu padaryta žala. Toks teisinis reguliavimas yra paprastas ir logiškas, nes kai žala padaryta nusikaltimu, gali būti nežinomas nei žalos dydis, nei žalą padaręs asmuo, nei tai patvirtinantys įrodymai. Pavyzdžiui, dokumentų klastojimo atveju lieka neaišku, kokiais dokumentais pagrįsti žalą. Todėl visų ieškinio elementų nustatymo pareiga taip pat perkeliama teisėsaugos institucijoms.
Dėl kylančios baudžiamosios atsakomybės grėsmės baudžiamajame procese žalą padaręs asmuo yra labiau linkęs savanoriškai atlyginti žalą ir susitaikyti, nes šie veiksmai yra būtini atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, pabaigiant procesą baudžiamuoju įsakymu, kur kaltininkas nerizikuoja būti nuteistas laisvės atėmimu ir pan.
Galiausiai, civilinis ieškovas baudžiamajame procese turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir disponuoti informacija apie nusikaltimus jo atžvilgiu padariusius asmenis. Ši informacija yra ypač svarbi suvokiant nesąžiningų konkurentų modus operandi (lot. veikos metodus).
Civilinio ieškinio baudžiamajame procese problemos
Pagrindinis verslo argumentas nepradėti baudžiamojo persekiojimo yra „triukšmo“ nenorėjimas ir baimė, kad nusikaltimas gali pakenkti įmonės reputacijai. Tačiau reikia į tai pažiūrėti ir iš kitos pusės: baudžiamoji reakcija yra geras pavyzdys kitiems linkusiems nusikalsti darbuotojams ir konkurentams bei turi tam tikrą prevencinį poveikį. Žinoma, su tuo susijusias reputacijos grėsmes reikia žinoti, jas įvertinti ir suvaldyti.
Kita problema yra tai, kad verslas turi komercinių paslapčių, todėl ne visada nori “susidėti su teisėsauga“. Šias grėsmes taip pat galima valdyti pasinaudojant civilinio ieškovo statusu. Pavyzdžiui, patiems inicijuoti ir atlikti savo vidaus auditą ir taip valdyti jo rezultatus. Žinoma, šioje srityje pravartu gerai nusimanyti apie teisėsaugos institucijų galimybes ir veiklos metodiką.
Įmonės, pranešusios apie nusikaltimą, iš teisėsaugos institucijų dažnai gauna sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. To priežastys įvairios: noro dirbti ir kompetencijos trūkumas, baimės, kad kas nors apkaltins atstovaujant stambaus verslo interesams, itin dideli tyrėjų ir prokurorų darbo krūviai ir pan. Pagrindinis oficialus atsisakymo dirbti argumentas būna tai, kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio (lot. kraštutinė priemonė), todėl siūloma problemas spręsti civilinio proceso keliu. Tačiau reikia pabrėžti, kad ultima ratio principas turi ne paskutinės, o kraštutinės priemonės reikšmę, todėl, esant nusikaltimo požymiams, baudžiamasis procesas privalo būti pradėtas neatsižvelgiant į civilinio proceso galimybių išnaudojimą ir tai yra „raktas“ priversti teisėsaugos institucijas dirbti. Visgi pažymime, kad tai padaryti nėra paprasta.
Kita galimybė išspręsti šias teisėsaugos problemas yra aktyvus naudojimasis civilinio ieškovo procesinėmis teisėmis: teikti įrodymus ir prašymus, skųsti veiksmus ir sprendimus, pareikšti nušalinimus ir pan.
Sudėtingose bylose gali būti susiduriama su teismo sprendimu kaltininkų atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu, t .y. pervesti jį į atskirą civilinį procesą. Visgi, net ir tokia situacija duoda tam tikrų privalumų, nes kaltininkų nuteisimas padidina sėkmės tikimybę išskirtame civiliniame procese, išlieka atleidimas nuo žyminio mokesčio ir kitos baudžiamojo proceso privilegijos.
Tačiau pagrindinė problema, kuri lemdavo žalos atlyginimo ribotumą baudžiamajame procese buvo tai, kad nusikaltimus padarę asmenys teisėsaugos institucijose kilusias problemas spręsdavo ir kyšiais. Šiuo metu situacija kiek pasikeitė ir keičiasi į gerąją pusę, nes korupcijos lygis teisėsaugoje nuosekliai mažėja. Tai parodo solidžiausios antikorupcinės tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ tyrimai, kurie konstatuoja, kad korupcijos suvokimo indeksas (korupcijos lygis) Lietuvoje tapo kontroliuojamu.
Taigi civilinis ieškinys baudžiamajame procese turi tam tikrų privalumų, o jo trūkumai ir keliamos grėsmės gali būti suvaldomos, tačiau jos turi būti įvertintos kiekvienu konkrečiu atveju. Gera žinia yra tai, kad mažėjant korupcijos lygiui Lietuvoje, civilinis ieškinys baudžiamajame procese bus vis efektyvesnis.