Antra, jame nėra „naujienų“ patiems socialinio administravimo vykdytojams – o kaipgi jie patys derinsis prie besikeičiančio pasaulio? Nes verslininkai pirmiausia, o ypač – darbdavių konfederacijų vadovai R. Dargis, D. Arlauskas ir V. Sutkus kelia viešojo administravimo adekvatumo pokyčiams problemą.
Dabar naujasis „socialinis modelis“ jau pasiekė svarstymo Seime stadiją. Nors nuneigti, kad šis modelis yra labai platus ir kompleksinis nėra įmanoma, vis tik, jis galėjo būti papildytas kai kuriomis svarbiomis struktūrinėmis dalimis.
Manau, kad šie trūkumai pasireiškia pirmiausia dėl to, kad naująjį „socialinį modelį“ rengė tik ekonomistai ir teisininkai, ir jo rengime nedalyvavo politologai, sociologai, viešojo administravimo, t.y.- kitų socialinių mokslų atstovai.
Svarstymuose daug kalbant apie tai, kad naujasis darbo kodeksas, o ir apskritai visas modelis turėtų realiai veikti, o ne „dūlėti lentynoje“, buvo galima atkreipti dėmesį į Naujojo viešojo valdymo (New Public Governance) metodus, kurie orientuoja visuomenę ne į didesnę ekonomizaciją ir kiekybinių rodiklių naudojimą, o į kokybinius rodiklius, atvirumą, skaidrumą, pilietiškumą, korupcijos nebuvimą, aktyvią nevyriausybinių organizacijų veiklą.
Iš tų pačių kiekybinių rodiklių galima buvo pasiūlyti socialinės reintegracijos rodiklius, kurie atspindėtų grįžusių į normalų gyvenimą marginalinių grupių atstovų procentą. Matuojant tokį socialinės reintegracijos lygį, būtų buvę galima įvertinti ir socialinių institucijų veiklos efektyvumą, ypač skiriant dėmesį valstybinių organizacijų efektyvumui, o taip pat jų bendradarbiavimui su nevyriausybinėmis ir privačiomis organizacijomis (siekiant socialinių tikslų).
Taip pat galima buvo įtraukti naujus konkrečius socialinio administravimo metodus, tokius kaip „benchmarkingą“, t.y. „sugretinimo“ metodą, kai yra lyginamos organizacijos veiklos efektyvumo požiūriu ir atsiliekančios organizacijos lygiuojasi ir mokosi iš toliau pažengusių organizacijų.
Ypač „sugretinimo“ metodas administruojant ir tiriant socialinius procesus tiktų vykdyti decentralizuotų institucijų lygmeniu, pvz., tarp savivaldybių. Buvo galima įtvirtinti „piliečių“, kaip klientų pasitenkinimo viešosiomis paslaugomis tyrimus, taip pat „tyrimus dalyvaujant“, kai tiriamieji (pvz., marginalinių grupių atstovai) žino, kad yra tiriami ir kartu su tyrėjais ieško išeičių iš susidariusių keblių, krizinių situacijų, pvz., įsidarbinant, pradedant mokytis ar dalyvaujant nevyriausybinių organizacijų veikloje.
Mykolo Romerio universiteto rektorius, doc. Algirdas Monkevičius ir profesorius Gediminas Navaitis siūlo dar vieną labai svarbią rekomendaciją politikams ir administratoriams socialinėje srityje – laimės indekso skaičiavimą.
Laimės indeksas natūraliai siejasi su aukščiau išvardytomis rekomendacijomis tokiu būdu, kad valstybės raidos modelis labiau atspindėtų visuomenės lūkesčius ir remtųsi socialiniu teisingumu bei piliečių pasitenkinimu vystymosi sąlygomis.
Butano, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir kitų šalių bandymai sukurti „bendro nacionalinio laimės“ indekso metodologiją ir metodiką šiuolaikiniame pasaulyje verti didžiausio politikų ir administratorių dėmesio.
Vien tik ekonominės raidos rodikliai, tokie kaip BVP ar infliacijos, neatspindi piliečių pasitenkinimo gyvenimu ir laimės pojūčio. „Bendras nacionalinės laimės“ indeksas apima gyvenimo standartus, sveikatą, švietimą, ekologinės sistemos įvairumą, kultūrinį gyvybiškumą bei įvairovę, gerą valdymą, bendruomenės jausmą ir psichologinę savijautą.
Prasidėjusį globalų viešosios politikos persiorientavimą į naują gerovės sampratą, kurioje reikšmingą vietą vaidintų laimės siekimas ir laimingų žmonių skaičius visuomenėje, paspartino 2007 m. tarptautinė iniciatyva „Beyond GDP“, plačioje ekspertų diskusijoje iškėlusi klausimą, kokie turėtų būti pažangos rodikliai ir kaip juos įtraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą.
