Tuo labiau, kad antradienį į Lietuvą buvo atvykęs Švedijos vyriausybės premjeras ir socialdemokratų pirmininkas Stefanas Loefvenas – po to, kai socialdemokratų partija laimėjo Riksdago rinkimus ir jai buvo patikėta su dar dviejomis kairiosiomis partijomis kelis metus valdyti šalį. Buvo negražu garbingą svečią pasitikti neatitinkančiais tikrovės straipsniais Lietuvos žiniasklaidoje.

Stebina kaip Aušrinė Armonaitė postmodernistiniu stiliumi savo straipsnyje, prisidengdama kai kurių liberaliai mąstančių vakariečių teiginiais, daug ką apvertinėja „aukštyn kojomis“ ir bando įrodyti priešingus dalykus. Aiškiai matosi autorės noras gerovės valstybę sumenkinti, priešpastatant jai kažkokią mistinę „gerovės visuomenę“. 

Taip, gerovės visuomenė gali egzistuoti, bet ji tokia bus tik keliems procentams išrinktųjų. O gerovės valstybėje atsiras vietos visiems, netgi su socialine rizika susijusiems asmenims – gerovės visuomenės elementai tokioje šalyje papildys gerovės valstybę, o ne ją pakeis. 

Stebina, kaip A. Armonaitė, nedisponuodama naujesniais makro-ekonominiais ar makro-socialiniais duomenimis, švediškos gerovės sukūrimą datuoja nuo užpraeito šimtmečio iki praeito šimtmečio vidurio. Deja, jeigu autorė paanalizuotų paskutinių 80 metų laikotarpį Švedijoje, ji būtų „lengvai nuginkluota“ dėl to, kad Švedijoje, daugiausiai ne liberalai ar konservatoriai (moderatai), bet būtent socialdemokratai, kurie ilgam į valdžią atėjo nuo 1932 metų, prisidėjo prie Švedijos gerovės valstybės sukūrimo tokioje formoje, kuri štai jau kelis dešimtmečius žavi stebėtojus iš šalies.

Panaši padėtis ir kitose Šiaurės šalyse. Prisiminkime kelių metų senumo Švedijos socialdemokratų bandymą užpatentuoti savo „išradimą“ – gerovės valstybę „funkcinio socializmo“ formoje. Manau, kad tai buvo ne pigi reklama, o noras parodyti, kas iš tikrųjų daugiausiai prisidėjo prie švedų socializmo ar, kitais žodžiais, „kapitalizmo su žmogišku veidu“ sukūrimo. Patys švedų dešinieji aktyvistai, netgi iš aršesnių liberalų stovyklos, ankstesniais dešimtmečiais ne kartą yra pareiškę, kad palaiko socialdemokratinės veiklos kryptį.. Net jeigu dešinieji kartais trumpam ir grįždavo į valdžią Švedijoje, kardinalių pasikeitimų nebūdavo. Išskyrus gal tik pastarąjį aštuonių metų laikotarpį, kai valdė F. Reinfeldto vyriausybė ir trumpą laikotarpį devyniasdešimtųjų pradžioje. Svarbu yra tai, koks šalies modelis buvo sukurtas. Juk Švedijos modelis pagal visus žinomiausius visų šalių vadovėlius yra apibrėžiamas kaip institucinis-socialdemokratinis ir universalus-perskirstomasis modelis.

Negi liberalė A. Armonaitė nori paneigti autoritetingiausią Vakarų gerovės valstybių modelių mokslą, kuriam pradžią davė anglų sociologo R. Titmuso ir danų sociologo bei politologo G. Esping-Anderseno darbai? Negi A. Armonaitė nepritaria G. Esping-Anderseno „Trijų gerovės kapitalizmo pasaulių“ monografijai, kuri vieningai pripažįstama kaip reikšmingiausias ir tiesiog paradigminis šios srities darbas? 

Gal kai kam Lietuvoje sunku susitaikyti su tuo, kad kažkur visai netoli, už Baltijos jūros, egzistuoja kitais ideologiniais ir praktiniais principais paremtos Šiaurės šalys, kurios netelpa į jų „prokrusto lovas“. Lietuvos žiniasklaidoje laikas nuo laiko pasirodo kritiški švedų socialdemokratijos vertinimai, kuriuos be liberalų ir konservatorių dar labai mėgsta skelbti įvairūs Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto atstovai.

Tačiau nei vienas iš jų, manau, negalėtų paneigti, kad švediškos sistemos esmę daugelį metų geriausiai išreiškė „funkcinė socializacija“ ir „socializacija per fondus“. Žinomiausias „fondų socializmo“ pavyzdys yra R. Meidnerio fondai devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai eiliniai dirbantieji buvo įgiję nemažas įmonių valdymo ir organizavimo teises.

Švedų visuomenės ilgalaikę plėtrą lėmė šešios pagrindinės ideologinės ir praktinės temos – integratyvi demokratija (kai svarbi buvo ne tik politinė, bet ir socialinė bei ekonominė demokratija), “liaudies namų” tema, socialinės-ekonominės lygybės ir ekonominio efektyvumo suderinimo tema, socializuota rinkos ekonomika bei ekologinio žmogaus saugumo ir feminizmo temos.

Reikia pripažinti, kad per pastaruosius 25 metus dėl neoliberalizmo ir globalizacijos puolimo įvyko dalinis atsitraukimas nuo švediškos gerovės valstybės, tačiau jos “karkasas” ir pamatai, nors ir apkarpyti, vis dar tebestovi vietoje. “Auksinį gerovės valstybės amžių” pakeitė “sidabrinis”, o gal ir “bronzinis” amžius.

Prieš kurį laiką Lietuvoje buvo sukurta „Valstybės pažangos strategija 2030“, kurioje įrašytas sekimas Šiaurės šalių gerovės valstybėmis kaip teigiamu pavyzdžiu. Tačiau ar čia nereikėtų sunerimti?

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vykusioje diskusijoje jo direktorius Ramūnas Vilpišauskas, į klausimą ar Lietuva yra pasiruošusi sekti Šiaurės šalių socialiniu modeliu, nes Lietuvos modelis iš korporatyvinio tipo jau dreifuoja ne skandinaviško, o liberalaus-marginalinio modelio kryptimi, atsakė, kad Šiaurės šalių modelyje socialinis aspektas nėra tiek svarbus, o Lietuva stengsis perimti kitus Šiaurės šalių vystymosi elementus.

Taigi, gal tapsime savotiška Estija, kuri pati skelbiasi esanti vos ne Skandinavijos dalis, bet nieko apčiuopiamo „skandinaviško“ savo socialinėje sistemoje neturi. Estija turi vokiško korporatyvinio, o taip pat kažkiek liberalaus modelio elementų, bet tikrai ne socialdemokratinio pobūdžio universalių išmokų ir paslaugų.

Vystyti verslą pasaulyje galima išmokti iš daugelio šalių, o išskirtinę socialinę apsaugą turi tik nedaugelis valstybių, ypač skandinavai. Ir kas gali paneigti, kad tai yra jų modelio svarbiausia išskirtinė savybė, kuri tiek metų jaudina įvairių stebėtojų protus ir tai vienu, tai kitu atveju verčia prabilti apie galimą „švediško modelio“ kopijavimą?

Ir štai kur kritikų „Achilo kulnas“ – kiek bekalbama, kad „švediškas modelis“ save išsėmė ir yra „našta ekonomikai“, ta ekonomika ten kaip kilo, taip ir tebekyla. Pasirodo, norint, galima suderinti socialinį teisingumą su ekonominiu efektyvumu. Ir turėti mažiausią socialinės nelygybės laipsnį tarp visų kapitalistinių šalių.