Liberaliai mąstantys analitikai yra iš esmės nusiteikę prieš europietišką gerovės valstybę, o socialines valstybės išlaidas vertina tik kaip naštą, o ne rezervą ekonomikai. Šia proga norėčiau skaitytojams plačiau paaiškinti, kad Vakarų moksle yra nustatyti trys pagrindiniai gerovės valstybės modeliai: 1) dosniausias socialinis modelis – universalus-perskirstomasis-socialdemokratinis, į kurį panašiausios yra Šiaurės Europos šalys, pirmiausia – Skandinavija, 2) mažiau dosnus – „bismarkinis“-korporatyvinis-konservatyvusis, į kurį panašiausios yra Vakarų Europos kontinentinės dalies šalys, 3) mažiausiai dosnus – anglosaksiškas liberalus-marginalinis modelis.
Šie modeliai skiriasi pagal priklausomybės nuo rinkos sąlygas. Priklausomybė nuo rinkos didžiausia yra liberalaus-marginalinio modelio šalyse, kuriose kvalifikacinės sąlygos gauti socialines išmokas ir socialines paslaugas yra sunkiausios. Priklausomybė nuo darbo rinkos yra ryškiausia antrojo modelio – korporatyvinio-konservatyvaus modelio šalyse, kai išmokos, o taip pat paslaugų lygis priklauso nuo darbo stažo ir buvusio užmokesčio. Ir trečiasis modelis – universalus-perskirstomasis-socialdemokratinis, kuris remiasi socialinės pilietybės teise ir reiškia, kad užtenka būti tos šalies piliečiu, kad skurdo ar nelaimės atveju gautumei išmoką ar socialines paslaugas. Šis perskirstomasis modelis yra dosniausias ne tik kiekybiniu požiūriu, bet ir prieinamiausias tenkinant išmokų ir paslaugų gavimo kvalifikacines sąlygas.
Skaitytojams tikrai bus įdomu sužinoti, ir tai tikrai nėra anekdotas, kad prieš pora metų švedų socialdemokratai bandė užpatentuoti Šiaurės šalių gerovės modelio teorijos ir praktikos sukūrimą kaip savo išradimą. Nors visi Vakarų modeliai yra vadinami gerovės modeliais, bet tikrai niekas Šiaurės šalių perskirstomajam modeliui daugelį dešimtmečių negalėjo prilygti. Ir tai galima konstatuoti netgi dabar, kai Šiaurės šalys kai ko atsisakė iš savo modelio universalios- perskirstomosios dalies.
Pastarąjį dešimtmetį galima teigti, kad visi Vakarų modeliai pasislinko liberalaus-marginalinio modelio kryptimi, tačiau nepaisant to, Šiaurės šalių socialiniai rodikliai ir dabar išlieka geresni negu korporatyvaus-bismarkinio modelio šalyse ir žymiai geresni negu anglosaksiškose liberalaus-marginalinio modelio šalyse. Aišku viena, jog Šiaurės šalys pokariniu laikotarpiu buvo pasauliniu mastu tiek atitrūkusios ir pralenkusios kitas šalis pagal socialinius rodiklius, kad atsisakius ir dar daugiau savo gerovės valstybės, jų pirmaujanti padėtis išliks. Atrodo, kad šis „atsisakymas“ nėra begalinis ir kažkada gerovės valstybių demontavimas Šiaurės šalyse turėtų sustoti.
Tačiau įmanoma ir tokia situacija, kai Šiaurės šalys „sustoti“ gali tada, kai jau bus pasiekusios viduriniojo-korporatyvaus-konservatyviojo modelio lygį. Tokioje kontraversiškoje situacijoje daug kas priklauso nuo Šiaurės šalių socialdemokratų partijų politikos pajėgumo artimiausiu metu – ar baigsis jų silpnėjimo laikotarpis ir ar bus surastos adekvačios priemonės šiuolaikinio liberalaus kapitalizmo stabdymui. Daugelis senųjų socialdemokratų priemonių nebeveikia ir jos nebetinka, bet ar bus surastos naujos? Švedų socialdemokratų darbo partijos rezultatai pastaraisiais mėnesiais leidžia pradėti kalbėti apie dalinį socialdemokratų atsigavimą Skandinavijoje. Noriu pabrėžti tą faktą, kad šiai dienai Švedijos viešųjų išlaidų dalis nuo BVP tebesudaro 49 proc., o dar 1993 metais Švedijoje tas procentas siekė 67.
Tačiau, kaip skaitytojas puikiai žino, – Lietuvoje šis procentas dabar siekia 26 ir vis dar pasižymi tendencija mažėti netgi socialdemokratų vadovaujamos koalicijos valdymo metu. Lietuvos perskirstymo nuo BVP rodiklis yra mažiausias Europos Sąjungoje ir būtent į šį rodiklį pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį Algirdo Butkevičiaus vadovaujama vyriausybė. Vien šio rodiklio užtenka, kad galėtumei atsakingai teigti apie gerovės valstybės vystymo nesėkmes Lietuvoje. Mano aukščiau minėtas „priklausomybės nuo rinkos“ rodiklis Lietuvoje jau prieš 13-16 metų atitiko liberalių šalių rodiklius, nors privačių pensijų fondų ir daugelio dabar privačiai teikiamų socialinių paslaugų dar nebuvo. Jeigu apskaičiuotume šį rodiklį dabar, o surinkti jam duomenis yra labai sudėtinga techniniu požiūriu, turėtume dar didesnį socialinės apsaugos, kaip ir kitų viešųjų paslaugų sričių, „suprekinimo“ laipsnį.
Dėl silpnų tikrjų kairiųjų jėgų Lietuvoje alternatyvos tokiai politikai dažnai neegzistuoja. Atskiri kairieji ekonomistai ir intelektualai, tokie kaip Romas Lazutka, Bronislovas Genzelis, Povilas Gylys fiziškai negali suspėti oponuoti visur ten, kur veržiasi libertarinė mintis. Lietuvos liberalai gerovės kūrimą gali pasiūlyti tik jau ir taip turtingai mažumai, tačiau jie iš esmės negali sumažinti socialinės nelygybės masto Lietuvoje, kuris irgi yra vienas didžiausių Europoje. Materialinis skurdas Lietuvoje vystosi kartu su blogais darbdavių-dirbančiųjų santykiais ir formalios, o ne tikros demokratijos įsigalėjimu.
Kairiųjų jėgų tiek Europoje, tiek Lietuvoje laukia daugybė išbandymų, vienas jų – išbandymas valdžia. Pikčiausia, kad peržvelgus pagrindinius dabar galiojančius Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracijos, Tarptautinės darbo organizacijos, Europos Komisijos ir Europos parlamento dokumentus, akivaizdžiai matosi, kad juose vyrauja socialinio teisingumo ir solidarumo, o ne libertarinė individualistinė problematika, nors ir pripažįstama, kad individualizmo tendencijos šiuolaikiniame pasaulyje yra labai sustiprėjusios. Teigiama, kad individualistiniai spendimai gali labai ribotai padėti spręsti problemas, o padėtį taisyti turėtų iš esmės holistiniai spendimai, apimantys sutelktas tarptautinių organizacijų, valstybių, savivaldybių, bendruomenių ir individų pastangas.
Kalbant apie socialinę apsaugą tarptautiniuose Jungtinių Tautų, Tarptautinės darbo organizacijos ir Europos Sąjungos dokumentuose visur yra pabrėžiama „aktyvios integracijos“ tema, kurią pirmiausiai turi užtikrinti valstybė ir viešasis sektorius, o tik kaip pagalbiniai variantai yra siūlomi privatusis ir nevyriausybinis sektoriai. Tarptautiniuose socialinės apsaugos vystymo dokumentuose pagarbiai kalbama apie solidarią bismarkinio tipo einamųjų įmokų- išmokų sistemą ir socialines paslaugas – kaip pagrindinius instrumentus mažinant skurdą ir naikinant socialinę atskirtį.
Taip, tai tiesa, kad pasauliniuose dokumentuose pripažįstama, kad socialinė parama neturi skatinti išlaikytinių mentaliteto ir turi sudaryti sąlygas kaip galima labiau gyventojus įtraukti į darbo rinką, tačiau niekur nesiūloma atsisakyti socialinės paramos, o tuo labiau – valstybinio socialinio draudimo. Taip, juose tikrai yra parašyta, kad svarbu galutiniai socialinės politikos rezultatai, o ne keliai jiems pasiekti, tačiau niekur tokio karo prieš viešąjį sektorių, kokį jam Lietuvoje skelbia Laisvosios rinkos institutas, neteko pastebėti.
Taip, tiesa, kad šiuose dokumentuose pripažįstama pakitusi darbo rinkos padėtis, pirmiausia – savarankiškai dirbančiųjų atžvilgiu, tačiau tuoj pat pasakoma, kad vienokia ar kitokia forma savarankiškai dirbantieji ES turi būti įtraukti į socialinės apsaugos sistemas tiek pagal įmokas, tiek ir pagal išmokas. Gal ne tokiu mastu kaip kiti dirbantieji, bet vis kažkiek.
Taip, Europos Sąjungos dokumentuose tikrai rašoma, kad Europoje egzistuoja perdaug tarpusavyje skirtingi gerovės modeliai, todėl sukurti jai vieną normatyvinį socialinį modelį yra sudėtinga, tačiau tuoj pat netiesiogiai pripažįstama, kad tokio modelio reikėtų siekti. Manau, kad per pastaruosius dešimtmečius modeliavimo srityje įvykęs mano minėtas visų modelių pasislinkimas į liberalaus-marginalinio modelio pusę leidžia lengviau spręsti vieningesnio Europos socialinio modelio sukūrimo klausimą, tačiau teigti, kad jį kurti liberalaus modelio vystymo kryptimi nėra pagrindo, nes jis vis dar išlieka daugelyje Vakarų Europos šalių gerokai „socialesnis“ negu anglo-saksiškose Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje.
Be to, Airijos ir Didžiosios Britanijos gerovės modeliai yra „socialesni“ už liberalų JAV socialinį modelį. Aišku, pataisų į Europos socialinį modeliavimą gali įnešti Pietų Europos ekonominės problemos, tačiau ir Pietų Europos šalys linkusios labiau paveikti kiekybinius socialinių išlaidų paragrafus, o ne kokybinius socialinių struktūrų pakeitimus. Tokioje situacijoje Rytų Europos ir Lietuvos ekonominės-socialinės sistemos architektai turi aiškiai pasakyti, ar jie eina kartu su socialine Europa ir remiasi tarptautiniais dokumentais, ar jie atsisako gerovės valstybės kūrimo.
