– Ali, kokie praėję metai buvo šokoladinei?

– Metai Kaune prabėgo labai greitai – aš pats jų beveik nė nepajutau. Esu labai užsiėmęs: šiuo metu ruošiuosi atidaryti naują šokoladinę Vilniuje, todėl veiklos pradžios data Kaune visai pasimiršo. Tik kai šokoladinės vadovė ryte parašė žinutę, kad juk šiandien gimtadienis, užplūdo labai geros emocijos. Jau pastebime tradiciją – kasmet atidarome po naują šokoladinę. Net laikas visuomet panašus – pavasarį, artėjant Velykoms.

Sudėjome daug – tiek kūrybinių idėjų, fizinių jėgų, tiek ir investicijų. Norėjome sukurti perliuką. Metai buvo labai geri, atnešė pačius geriausius įspūdžius ir nuostabiausius prisiminimus. Iš Kauno daug tikėjomės ir jis mūsų lūkesčius pateisino su kaupu. Prisipažinsiu, net maniau, kad seksis prasčiau. Prisimenu atidarymą, pačią pradžią – jaučiau, kad žmonės nori naujovių, buvo milžiniška eilė, vos spėjome suktis. Aš irgi galiu džiaugtis tuo, ką pavyko pasiekti per metus. Turime nuostabų kolektyvą, puikius kaimynus. Pastebiu, kad Kaunas atsigauna – kiekvieną kartą atvažiavęs pamatau vis ką nors nauja, teigiama.

Abejonių, ar verta šokoladinę atidaryti Kaune, nebuvo. Nors pastebiu, kad vilniečiai ir kauniečiai skiriasi.

– Kuo?

– Skirtingi jų poreikiai. Galbūt dėl to, kad Vilniuje tokį tašką atidarėme prekybos centre, kuriame vyrauja tempas: greitai atėjai, pasiėmei, išėjai. Sparti žmonių kaita. Nėra laiko pabendrauti prie vitrinos tiek, kiek galime bendrauti Kaune, net prisėdę prie staliukų. Kauno pirkėjai yra labai entuziastingi, smalsūs – tai ypač jaučiama pavasarį, kai žmonės nori išeiti, pasivaikščioti, pasidžiaugti gerais orais. Čia ateinama praleisti laiko. Tai jaučiau ir pats – klientai neskuba, yra šiltesni, jiems kyla klausimų, galima viską papasakoti.
Ali Gadžijevas (dešinėje)

– Kadaise sakėte norintis, kad šokoladinė būtų ne tik vieta, į kurią žmonės ateina suvalgyti deserto. Kokią viziją turite?

– Užėjęs žmogus gali ne tik suvalgyti desertą. Įdomią kiekvieno gaminio istoriją galima išgirsti iš pardavėjų: kaip jis buvo kuriamas, iš kur kilo jam panaudotas šokoladas, pistacijos, kokia pasta sumaišyta. Dalijamės žiniomis, įdomia informacija.

Dabar šokoladinėje Kaune galima aplankyti filmui „Emilija iš Laisvės alėjos“ skirtą mini parodą. Šokoladinė virto nedidele galerija. Patys dalyvavome filmo pristatyme, sukūrėme specialų desertą „Emilija“. Ateinant pavasariui norime į šokoladinės veiklą įtraukti ir kitų menininkų, fotografų, knygų autorių, skulptorių. Visada rasime vietos jų darbams eksponuoti, žinutėms skleisti.

– Ilgą laiką buvote siejamas su „Virtuvės mitų griovėjais“. Kodėl nusprendėte pasukti savo keliu? Ar nesunku dirbti be senosios komandos?

– Nuo komandinio darbo neįmanoma pabėgti. Plėtojant „Virtuvės mitų griovėjų“ projektą irgi triūsė būrys žmonių, galbūt tik trys (kartu su A. Gadžijevu projektą kūrė Alfas Ivanauskas ir Martynas Praškevičius – aut. pastaba) buvome labiausiai matomi. Vykdėme daug veiklų, projektų, renginių, tačiau atėjo laikas pasukti savo keliu, realizuoti savas idėjas. Komandinis darbas vis tiek vyksta – turiu didelę grupę, ją sudaro apie 50 žmonių – konditerių, pardavėjų, kūrybinis personalas. Įgyvendinant vis naujus projektus komanda tik plečiasi, o ją suvaldyti visada yra iššūkis.

– Neturite mėgstamiausio deserto, asmeninio favorito. Kodėl?

– Bet kurios daugiavaikės mamos paklauskite, kuris vaikas yra jos mylimiausias. Į šį klausimą atsakyti labai sunku, o kartais – net neįmanoma. Taip pat jaučiausi ir klausiamas apie knygas, kurias buvome išleidę su kolegomis, taip pat jaučiuosi ir kalbėdamas apie savo kurtus desertus. Kiekvienas kūrinys yra unikalus, o skonis arba norai kiekvieną dieną keičiasi. Kai saulėta, norisi ko nors gaivaus, kai trokšti pakelti sau nuotaiką, norisi šokolado. Visi yra mano kūriniai, su visais esu susigyvenęs. Būna gaila su desertais atsisveikinti – naujus įtraukiame, bet kažko turime atsisakyti.

– Kaip jums gimsta desertų idėjos?

– Jas padiktuoja nauji produktai, gaminiai. Yra ir pasaulinė mada, tendencijos. Visada atsižvelgiu į sezoną – pavasarį ir vasarą „Ali šokoladinėje“ vyraus vaisiai ir uogos. Dažniausiai kuriu tai, ko dar nėra. Kartais idėjos gimsta spontaniškai – pagaminu, ko pats norėčiau, sau. Net eidamas gatve šaunančias idėjas užsirašau. Nėra taip, kad ryte atsikėliau ir suku galvą. Spontaniški sumanymai būna įgyvendinami tik po 2 – 3 savaičių.

Anksčiau, kai turėjau tik vieną šokoladinę Vilniuje ir viską dariau pats, ruošdavau, net stovėdavau prie prekystalio, gamindavau iš to, ką rasdavau turguje. O dabar, kai turiu kelias šokoladines, privalau laikytis tvarkos – tam tikrą dieną viskuo pasirūpinti, supažindinti kolektyvą su nauju produktu. Šiuo metu prie prekystalio stoju tik per šventes, vis nelieka laiko.

– Kaip, kada ir kodėl jus sudomino būtent desertai?

– Daugybę metų dirbau su maistu. Kai sumaniau pasukti į desertų sritį, Lietuvoje nieko panašaus nebuvo. Tada daug kas sakė: kaip gali būti šokoladinė be šokolado. Tačiau galiu patikinti, kad beveik kiekviename deserte yra šokolado, o išgręžus vitriną jo būtų labai daug.

Kol dirbau virtuvės šefu, geras bičiulis nukreipė pasimokyti šokolado paslapčių pas vieną Belgijos konditerių. Jis mane įvedė į šokolado gyvenimą, pasaulį. Pamačiau, kiek atsidavimo, pastangų, susikaupimo, net geros nuotaikos reikia. Įsivažiavau – pradėjau kurti saldainius, migdolinius sausainius (angl. macarons). Nuo vaikystės jaučiu aistrą saldumynams.

– Neseniai grįžote iš kelionės po Dominikos salą. Kokių įspūdžių, skonių parsivežėte?

– Į Dominiką važiavome darbo tikslais, ieškoti kakavos pupelių, kurias galėtume panaudoti savo asortimente. Kiekvieną sezoną norime pasiūlyti naujovių, pateikti siurprizų. Jau naudojame šokoladą „Alunga“, Madagaskaro, Taičio vanilę, skirtingų regionų pistacijas. Norisi turėti ir didelę šokolado įvairovę – parsivežti naujų vėjų.

Dominikoje radome nuostabių gamintojų, gerų pupelių augintojų. Skirtumai didžiuliai – kiekvieno regiono kakavos pupelės skiriasi, kaip ir vynuogės, kava. Daug įtakos daro drėgmė, temperatūra, kokiame jūros lygyje augo pupelės. Man labai patiko piratiškas šokoladas – romo poskonio. Žadame pradėti jį naudoti ir savo gaminiuose, tačiau, kada pasirodys skanėstai, tiksliai pasakyti dar negaliu. Stengiamės eiti koja kojon su mada – pristatome kolekcijas. Labai laukiu vasaros, braškių ir aviečių sezono, jos itin tinka desertams.
Desertas

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Ar stengiatės atsiriboti nuo virtuvės ir desertų?

– Nuo desertų atsiriboju užtikrintai. Laisvo laiko visada labai laukiu – jį pagaliau skiriu šeimai. Daug dirbu: ceche, šokoladinėse praleidžiu apie 13 val., todėl laisvus savaitgalius skiriu būtent šeimos nariams. Kurti ir dirbti stengiuosi tik darbo dienomis, bet ne visada išeina.

– Prie šokoladinių verslo prisideda ir jūsų žmona. Ar norėtumėte, kad verslą kada nors perimtų jūsų sūnus?

– Tikrai nepušinsiu savo vaiko, kad jis būtų konditeris arba vadovautų mano įmonei. Tai bus jo pasirinkimas. Turiu pažįstamų, kurie sako, kad jų vaikai veiks tik jų parinktas veiklas, bet nesutinku su jų požiūriu.

Prievarta ką nors rinktis neveikia, patirtis rodo, kad būna priešingai – ceche dirba žmonių, kurie baigę visai kitokius mokslus, tačiau pereina dirbti į konditerijos, maisto sritį, klauso pašaukimo. Kas iš to, kad tėvai vertė juos studijuoti teisę, mediciną, būtinai gauti diplomą, jei žmogus yra nelaimingas?

Tokio likimo savo vaikui tikrai nelinkiu, nespausiu rinktis savo veiklos, o laikas parodys, kas jam įdomiausia. Tačiau, jei norės užsidirbti dienpinigių, turės atidirbti pas tėtį šokoladinėje (juokiasi).