Be didesnio vargo (ir aiškesnių pasipriešinimą išreiškiančių kairiųjų jėgų) ortodoksinės ekonominės minties šalininkai Šiaurės Europoje šią, su statistiniais rodikliais prasilenkiančią mantrą, (omenyje turima TVF prognozės apie Graikijos augimą nuo 2010-ųjų) ėmė linksniuoti bet kuriame savo bandyme patvirtinti ,,apsimetinėjimo ir prailginimo” argumento svarumą. Visgi panašu, kad karalius su kiekviena diena nusimeta po keletą rūbų – jei oficiali Troikos pozicija vis dar laikosi įsitikinimo, kad biudžetinis perteklius turi siekti 3,5 procento BVP 2018-aisiais – antradienį nutekintuose dokumentuose institucijos laikosi konsensuso apie pateikiamos strategijos neveiksmingumą – prieidamos išvados, kad Graikijos skola viršys priimtiną 110 procentų lygį.
Dvigubi standartai dar labiau bado akis žvilgtelėjus į Fondo vadovės mokesčių mokėjimo išklotinę bei Europos Komisijos Prezidento J.C. Juncker’io istorine greitai tapsiančią kalbą, kurioje logiškai pamatuotas analitinis diskursas, paremtas ekonominiais rodikliais ir ateities atsigavimo strategijų kredibilumu (matyt, jau užtektinai nepriklausomų ekonomistų įrodė diržų varžymo modelio trumparegiškumą) yra pakeičiamas kiekvienam demokratui pasišlykštėjimą keliančiu baimės jausmo skleidimu nukreiptu prieš Graikijos žmones ir visus Europiečius kurių supratimu, demokratinio pasirinkimo laisvė vis dar laikoma pagrindine Senajame žemyne gimusia, kraujo upėmis išsaugota, pamatine vertybe. Sprendimas pažerti kaltinamus melavimu A. Tsiprui ir jo vyriausybei, apie tai išsamiau neužsimenant, ir tuo pat metu teigiant, jog institucijos niekada neužsiminė ir nereikalavo pensijų karpymo strategijos siekdamos susitarimo - gali byloti apie sklerozę ar sociopatiją. Norėtųsi tikėti, kad aukščiausias pareigas užimantys Europos pareigūnai, apie savo sveikatos stadija kontrolės agentūras informuoja nuolat - jei ne atstovaujamųjų piliečių, tai bent jau savo pačių fizinio ir psichologinio gerbūvio vardan. Tikėtina, kad tokie pasisvaikčiojimai byloja ne apie ką kitą (atmeskime galimybę, jog visiems vienareikšmiškai atrodo, kad modeliai, kurie istoriškai paneigti kontekstinio heterogenizimo principu – staiga ims veikti dėl nenustatytų priežasčių), bet apie bandymus bet kokia kaina išsaugoti neoliberaliąją Europą, kuri, kaip matome šių dienų aktualijų prizmėje, tampa nėščia socio-ekonominių transformacijų esmingumu.
Sekmadienį vyksiančio referendumo reikšmė byloja apie principinį pasirinkimą tarp trijų Europos vystymositrajektorijų. Pasinaudojant trumpo intarpo galimybe – norėtųsi pastebėti, kad diskredituotišį referendumą pasitelkiant - ne vieno šalininko toje pačioje Eurogrupėje susilaukusį argumentą, kad šis plebiscitas paskelbtas per daug skubotai ir todėl, eilinė Graikijos gyventoja nesugebės susidaryti tinkamos nuomonės ką ir kaip pasirinkti (ir dievaži, kodėl tokia svari sprendimo galia turėtų apgulti vargšės pečius?) tik primena kaip supranacionalinės organizacijos geba nutolti nuo pamatinių konstitucinių principų, keldamos sau ir besivadovaudamos kardinaliai skirtingomis misijomis. Kai žiniasklaidoje bandoma nubrėžti paralelės tarp Krymo ir Atėnų, guodžiantis, jog net tas pats Putinas tariamą referendumą skelbė prieš dvi savaites darosi paprasčiausiai graudu. Istorinę reikšmę įgausiantis šio savaitgalio epizodas mums tik dar sykį primena apie S. Žižeko retoriškai keliamą klausimą – perfrazuojant Z. Freudą – ko iš tikrųjų nori Europa?
Kalbant apie pirmąją – liberaliąją vystymosi trajektoriją – būtina pastebėti, kad referendume išreikštas pritarimas Troikos pasiūlytam planui jai suteiktų papildomą legetimumą. Naujas gyvybingumo šaltinis dabartinei Europai, kurioje politika priverstinai atskiriama nuo ekonomikos, pamirštant disciplinų vystymosi istoriją (kai kurie skaitytojai, prisimins ,,ekonominės vertės” konceptualizacijos raidą) dar labiau sustiprintų modelį kuomet tariamai nepriklausomos institucijos – tarkime ECB vis akivaizdžiau prieštarauja savo mandatui. Likvidumo pagalbos teikimo (ELA) įrankis šiuo atveju ir toliau būtų naudojamas siekiant supriešinti elektoratą su jį atstovaujančiomis vyriausybėmis. Tai tik išryškintų kontradikciją, kuomet tautos balsas būtų releguotas į paraštę siekiant atsikratyti vidurio Europai neparankių politinių formacijų. Belieka pabrėžti, kad politinės ekonomijos svarbumas taptų tik dar akivaizdesnis. Šios įvykių vystymosi problematika ta, jog liberaliosios versijos pasirinkimas (tiesiogiai oroprijuojamas graikiško ,,taip”) neišvengiamai reikštų prailgintą ekonominę depresiją žemyno semi-periferijoje, kurios mąstai primintų apie mums gerai pažįstamą istoriją, kuomet krizės sprendiniai randami ne politinės išmonės, bet masinės emigracijos dėka. Kaip šią savaitę teigė J. Stiglitz’as, nors susitaikymas su institucijų pateiktais reikalavimais ilgainiui stimuliuotų dalinę skolos nurašymo galimybę ir pagalbos planą iš Pasaulio Banko – strategijos įgyvendinimui prireiktų mažų mažiausiai dešimtmečio, o gal net ir dviejų. Nesudėtinga įžvelgti, kad per pastarąjį laikotarpį – liberalioji Europa, su Graikija priešakyje sukurtų idealų klimatą gimti papildomoms opozicinėms jėgoms. Mįslė tik ta, ar šios jėgos vadovautus idėjiniu kompasu primenančiu Syrizą?
Žvelgiant iš pesimistinės prizmės, šansų dar vienam kairiajam judėjimui esti mažai. Labiau tikėtina, kad nusivylimo nuotaikas reprezentacinėmis pavers ultradešinieji. Kai septynioliką parlamento kėdžių užima būtent neo-nacistinių pažiūrų politikai apie beprecedentinį pokario Europos posūkį kalbėti darosi vis labiau aktualu. Čia kertiniu smūgiu demokratiškojo žemyno projektui reikėtų laikyti ateinančius prezidento rinkimus Prancūzijoje, kur M. Le Pen (apklausų duomenimis ji lenkia F. Hollande’ą, N. Sarkozy ir M. Valls’ą) jau tituluojama ,,Frexito” inciatore. Tikėtina, kad būtent ši kryžkelė, kuomet Prancūzija ims rimtai kelti klausimus apie pasitraukimą iš Eurozonos bei Europos Sąjungos ir leis prabilti apie Europietiškojo identiteto mirtį. Nors Graikijos diskursas su visais baimės, pašaipų ir negatyvumo signifikantais šiandien formuoja centrinę debatų apie Europos ateitį tematiką, būtent radikaliai dešiniosios trajektorijos aktualumas ir įmanomumas neturėtų būti atskirtas, siekiant parduoti bet kokią – ilgesnę įvykių raidą aprėpiančią analitinę įžvalgą. Paradoksalu tai, kad bandant prabilti apie trečiąją ,,socialinės” Europos alternatyvą – visų pirma esame priversti pamatyti prie bankomatų besidriekiančias graikų eiles, priverstinai vykdomą kapitalo kontrolę ir nežinomybėje pažabotas ateinančias savaites, kitaip tariant, tariamai su politika nieko bendro neturinčia kainą, kurią nustato būtent liberaliosios Europos klientūra – siekdama išsaugoti trapiu tapusi status quo.
Tikėtina, kad Graikijos skolos krizės sprendinys reikalauja kategoriško pasipriešininimo (anaiptol, ne be priverstinio diržų susiveržimo) institucijų keliamiam ultimatumui. Nors apklausų duomenys rodo, jog pirmadienį turėtas ,,oxi” kampanijos pranašumas (11-13 %) praktiškai išnyko pastarosiomis dienomis dėl anksčiau išvardintų priežasčių – būtent šis pasirinkimas ir teikia vilties, apie galimybę didžiajai daliai graikų ištrūkti iš ,,apsimetinėjimo ir prailginimo” būdu kuriamos skolos kolonijos. Nors vyriausybės pozicija aiškiai pabrėžia, jog nepritarimas Troikos pateiktam planui jokiu būdų nereiškia pasitraukimo iš eurozonos, darosi vis aiškiau, jog techokratiškoji mintis pasiruošusi kalbėti ir rimtai svarstyti apie ,,Grexito infekcijos” scenarijų – laikydamasi įsitikinimo, kad šis – bus pakankamai lengvai suvaldomas ir kontroliuojamas. Jei reikėtų sutikti, kad pagal riziką įvertintų Graikijos bankų pozicijų suma yra ženkliai mažiau nuostolinga Europai ir privatiems investuotojams lyginant su 2010-aisiais, teigti, kad šalis yra unikali savo beprecedentiniu radikalumu yra mažų mažiausiai nepamatuota, turint galvoje artimiausių rinkimų scenarijus Ispanijoje bei Portugalijoje. Svarbu pažymėti ir tai, kad šiandien apie Graikijos pasitraukimo iš eurozonos galimybę kalba ne jos vyriausybė (jei atmesime marginalizuotus ,,Kairosios Platformos” balsus), bet būtent likusios narės. Belieka tik spėlioti ką apie monetarinės sąjungos stabilumą tai byloja. Visgi, šį sekmadienį ištartas ,,oxi” atveria platesnio supratimo apie tai kas yra (ir kokia turi būti) ateities Europa aktualijas. Viena jų ir yra kadaise Europos Komisijos Prezidento J. Delors išreikšta socialiai teisinga ir egalitarinė vizija, kuria vadovaujantis valdžia sutelkiama eilinės graikės ar slovėnės rankose. Čia, politinės valios išreiškimas jokiu būdu neprieštarauja socialiai teisingos rinkos ekonomikos normoms, nėra apgailėtinai prilyginamas putinistinam valdymui ir tampa raktu į produktyvų dialogą, švenčiantį galybę skirtingumų vienoje bendroje – socialiai blaivioje Europoje.