Suomių akibrokštas: lietuviai liko be J. Kairio ir Kuršių nerijos

Pasirodo, Lietuva neturi unikalaus gamtos kampelio – Kuršių nerijos, o pasaulyje žinomas akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys tarptautiniame Suomijos aviacijos šou ketina atstovauti Rusijai.

Tokia informacija buvo pateikta suomių avialinijų kompanijos „Finnair“ keleiviams dalijamuose žurnaluose „Uncovered“ ir „Blue Wings“. Kaip reaguoti: nesureikšminti užsieniečių klaidų ar būti principingiems?

Liepos pradžioje su avialinijomis „Finnair“ iš Vilniaus į Keblaviką (Islandija) per Helsinkio oro uostą keliavusi lietuvių grupelė buvo nemaloniai nustebusi: atsivertę žurnalą „Uncovered“, kuriame reklamuojamas rugpjūčio 16–17 dienomis vyksiantis tarptautinis Suomijos aviacijos šou, pastebėjo, kad Jurgis Kairys, Lietuvos akrobatinio skraidymo meistras, aviacijos konstruktorius, Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas, čia pristatomas kaip Rusijos atstovas. Dar viena staigmena laukė žurnale „Blue Wings“ – iš žemėlapio „dingo“ Kuršių nerijos pusiasalis.

Nors tiek žurnalo „Blue Wings“ leidėjai, tiek aviacijos šou organizatoriai suskubo atsiprašyti ir pažadėjo ištaisyti klaidas, jos nori nenori bado akis. Ar turime būti principingi? O gal nereikėtų taip jautriai reaguoti ir susireikšminti, mat Lietuva yra maža valstybė, ne vieną dešimtmetį priklausiusi dabar jau neegzistuojančiai Sovietų Sąjungai, todėl natūralu, kad to neišvengsime?

Kita vertus, pavyzdžiui, islandų tėra 300 tūkst., jie šimtmečiais priklausė tiek norvegams, tiek danams, bet juk niekas nesako, kad islandas yra danas ar norvegas.

Nenuolaidžiauja užsieniečiams

Pilotas J. Kairys, sužinojęs, kad suomiai savo varžybose jį pristato kaip Rusijos atstovą, nebuvo patenkintas.

„Dažniausiai reikalauju ištaisyti tokias klaidas, šis kartas – ne išimtis. Mane su rusais tapatina galbūt todėl, kad 12 metų priklausiau dabar jau buvusios Sovietų Sąjungos, kurią daugelis vadino tiesiog Rusijos, rinktinei. Tačiau aš netgi tuomet pabrėždavau, kad Lietuva – tai ne Rusija, o viena iš šalių tuometinės Sovietų Sąjungos sudėtyje“, – DELFI pasakojo J. Kairys.

Pilotui neretai pasitaiko situacijų, kai žmonės, reikšdami simpatijas, su juo sveikinasi ar dėkoja rusiškai. Tokiais atvejais jis visuomet pataiso, kad lietuviai sveikinasi „Laba diena“, „Labas“, ne „Privet“ ar „Zdravstvuite“, o padėkoti reikėtų žodžiu „Ačiū“. Jeigu tenka pilotuoti lėktuvą, pažymėtą raudona žvaigžde, prieš startą J. Kairys ją užklijuoja, tiesa, to negalima padaryti skrendant istoriniu ar rusų registracijos lėktuvu.

„Aš niekad nenusileidau ir dėl savo vardo, nors užsieniečiai dažnai mano, kad Jurgis yra tas pats, kaip Jura ar Jurijus. Manau, tai pirmiausia žmonių išprusimo ir kultūros problema. Nesakau, kad visi turi puikiai mokėti geografiją, žinoti visas pasaulio šalis ir jų kalbas, tačiau aš sutikęs žmogų niekad nepuolu sakyti, kad jis, tarkim, yra kinas. Jeigu nežinau, iš kur jis, pirmiausia paklausiu“, – kalbėjo J. Kairys ir pabrėžė, jog tai, kad esame maža tauta, tikrai nėra priežastis būti su kažkuo tapatinamiems – Lietuva turi įspūdingą istoriją, kalbą, praeitį ir nieko bloga, kad nežinantieji tai sužinos.

Siūlo apsiginkluoti šypsena

Į panašią situaciją ne kartą yra patekęs ir projekto „Neregėta Lietuva“ sumanytojas Marius Jovaiša. Jis įsitikinęs, kad ne tik lietuviams, bet ir kitų mažesnių ar buvusiai Sovietų Sąjungai priklausiusių šalių piliečiams dažnai tenka būti pavadintiems rusais ir susitaikyti, kad užsieniečiai netaisyklingai taria jų vardus bei pavardes.

„Pavyzdžiui, anglai priebalsį „j“ taria kaip „dž“, ispanai – „ch“, todėl mano pavardę vieni taria vienaip, kiti – kitaip. Tačiau aš tikrai neįsižeidžiu ir kaskart nepuolu taisyti ar mokyti, kaip reikėtų ištarti taisyklingai“, – kalbėjo M. Jovaiša ir atkreipė dėmesį, kad kai kuriose šalyse šiai problemai užbėgama už akių vos gimus vaikui, tarkim, Singapūre populiarūs tarptautiniai vardai.

Pastaraisiais metais įvairiose bėgimo varžybose užsienyje dalyvaujantis lietuvis pastebi, kad vis labiau domimasi ne taip seniai žemėlapyje atsiradusiomis šalimis.

„Sutikite, kai bėga sportininkas, ant kurio nugaros yra Argentinos vėliavėlė, nė vienam varžybų komentatoriui nekyla klausimų, iš kokios jis šalies ar kaip tarti jo vardą, o štai trispalvė ar užrašas LTU dažnai nieko nesako. Kartą buvau maloniai nustebintas komentatoriaus įžvalgumo – perskaitęs mano vardą ir pavardę jis pasakė, kad esu iš kažkurios Baltijos šalies“, – įspūdžiais dalijosi
M. Jovaiša ir pridūrė, kad nemėgsta, kai į jį kreipiamasi rusų kalba – rusiškai jis moka, tačiau lietuviai turi savo, daug senesnę kalbą.

O kol užsieniečiai klysta tardami lietuviškus vardus ar tapatina mus su didesnėmis kaimyninėmis šalimis, M. Jovaiša siūlo į tai reaguoti su šypsena ir humoru – reikia laiko, kad pasaulis žinotų, kas yra Lietuva ir kokia kalba čia kalbama.

Turi užaugti nauja karta

Su šia nuomone sutinka ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Dovilė Jakniūnaitė, kuri sako, kad kiekvienas vos kiek dažniau po pasaulį keliaujantis lietuvis yra išgirdęs klausimą: „ar jūs iš Rusijos, ar jūs kalbate rusiškai?“.

„Aš itin nedramatizuočiau šitokių klaidų – taip, jos užkliudo mūsų ambicijas, galbūt net žeidžia kieno nors patriotiškus jausmus, paliečia šiuo metu itin jautrias temas. Tačiau lygiai taip pat nereikia pervertinti mūsų pačių svarbos pasauliui ir netgi Europai: esame maži, iš esmės žemyno pakraštyje, o didžiosios dalies žmonių geografinės žinios, tenka pripažinti, gana paviršutiniškos“, – priežastis vardijo D. Jakniūnaitė ir ragino nesistebėti, jeigu karts nuo karto susiduriame ir susidursime su tokio pobūdžio klaidomis.

Pasak jos, turbūt Europoje turi užaugti ir subręsti visa karta, kuriai Šaltasis karas bus pažįstamas tik iš istorijos vadovėlių ir kuriems jau bus nepažįstamas terminas naujos Europos Sąjungos narės. Tačiau galbūt kaip tik tada  jau ir mes patys į tokias klaidas nežiūrėsime taip jautriai?